Prosper Mérimée
| Prosper Mérimée | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Gimė | 1803 m. rugsėjo 28 d. Paryžius, .svg){kind=small} Prancūzija
|
| Mirė | 1870 m. rugsėjo 23 d. (66 metai) Kanai, Prancūzija
|
| Veikla | rašytojas |
| Alma mater | Henriko IV licėjus |
| Parašas | |
| |
Prosperas Merimė̃ (pranc. Prosper Mérimée, 1803 m. rugsėjo 28 d. Paryžius, Prancūzija – 1870 m. rugsėjo 23 d. Kanai, Prancūzija) – prancūzų rašytojas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Studijavo teisę. Nuo 1831 m. dirbo istorinių paminklų generaliniu inspektoriumi. 1844 m. tapo Prancūzijos akademijos nariu. Apkeliavo Graikiją, Ispaniją, Italiją, Korsiką. Draugavo su Napoleono III šeima.[1]
Pasivadinęs vertėju, pirmuosius romantinius kūrinius – pjesių rinkinį „Ispanų aktorės Klaros Gazul teatras“ (1825 m., lietuvių kalba 1961 m.), balades „Giuzla, arba Ilirinės poezijos rinktinė“ (1827 m.) – išleido anonimiškai. Istorinėje dramoje „Žakerija“ (1828 m.) vaizduojami XIV a. prieš feodalus sukilę valstiečiai, istoriniame romane „Karolio IX laikų kronika“ (1829 m., lietuvių kalba 1909, 1956, 1993 m.) perteikti XVI a. religiniai karai. Novelės „Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Toledo perlas“, „Federigo“, „Etruskų vaza“, „Triktrako partija“ (visos išleistos 1829–1830 m., 1832 m. pasirodė rinkinys „Mozaika“) laikomos vertigiausia P. Merimė kūrybinio palikimo dalimi. 4-ame – 5-ame dešimtmečiuose publikuotos novelės „Dviguba klaida“ (1833 m.), „Skaistyklos sielos“ (1834 m.), „Ilio Venera“ (1837 m.), „Kolomba“ (1840 m.), „Arsena Gijo“ (1844 m.), „Karmen“ (1845 m.), „Abatas Obenas“ (1846 m.), „Ponios Lukrecijos gatvelė“ (parašyta 1846 m., išleista 1873).[1]
Priešindamas su civilizuoto pasaulio morale rašytojas perteikė stiprų primityvų žmogų, laukines aistras, prigimtinį įstatymą, aprašė egzotišką aplinką (Ispaniją, Korsiką, Afriką). Novelėje „Lokys“ (1869 m., lietuvių kalba 1915, 2004 m.) įvykiai rutuliojasi Lietuvoje (Žemaitijoje), tvyro neįprasta atmosfera, pasakojami pagoniški papročiai, siužetas įpintas į paslaptingus mistinius įvykius. P. Merimė derina romantizmą su realizmu, fantastiką keičia tikrovė, pasitelkiama novelės novelėje kompozicija. Romantinė fantastika stipriai atsiskleidžia po mirties išspausdintose novelėse „Džumanas“, „Mėlynasis kambarys“. Knygoje „Kelionių užrašai“ (1835–1840 m.) aprašyti kelionių po Graikiją, Ispaniją, Turkiją ir Prancūziją įspūdžiai. Novelėmis paremtos kai kurios operos (Ž. Bizė „Karmen“, pastatyta 1874 m.; B. V. Kutavičiaus „Lokys“, pastatyta 2000 m.), taip pat J. Juozapaičio baletas „Lokis“ (1997 m.). Be minėtųjų, lietuvių kalba išleista novelių rinktinės „Kolomba“ (1947 m.), „Karmen ir kitos novelės“ (1996, 1998 m.), „Karmen. Lokis“ (2004 m.).[1]