Piktnaudžiavimų sąrašas

'[[Vaizdas:Locator KP-KR.png|thumb|220px|Šiaurės Korėja (oranžinė) ir Pietų Korėja (mėlyna)]] '''Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos santykiai''' – politiniai, diplomatiniai, kariniai, ekonominiai ir kultūriniai [[Šiaurės Korėja|Šiaurės Korėjos]] ir [[Pietų Korėja|Pietų Korėjos]] ryšiai po [[Korėjos padalijimas|Korėjos padalijimo]] iki šių dienų. == Nuo padalijimo iki Korėjos karo pabaigos == Po Japonijos pasidavimo [[Antrasis Pasaulinis karas|Antrajame Pasauliniame kare]] 1945 m. rugpjūčio 15 d., [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|laimėjusios šalys]] turėjo nuspręsti tolimesnę Korėjos padėtį. Pagal 1943 m. gruodžio 1 d. [[Kairo deklaracija|Kairo deklaraciją]], Korėja turėjo tapti nepriklausoma, tačiau tai turėjo būti daroma palaipsniui, su kitų šalių priežiūra. Jomis tapo [[JAV]] ir [[Sovietų Sąjunga]], pasidalinusios Korėją nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę dalis. Rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į [[Pchenjanas|Pchenjaną]] ir įsteigė savo karinę valdžią, o po poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią [[Seulas|Seule]]. Nors šalyje vyko aktyvios diskusijos, kokia turėtų būti Korėja po nepriklausomybės atgavimo ([[kapitalizmas|kapitalistinė]], [[Neokorporatyvizmas|korporatyvistinė]], [[socializmas|socialistinė]] ar [[komunizmas|komunistinė]]), veikiamos prasidedančio [[Šaltasis karas|Šaltojo karo]], abi pusės siekė, kad būsima valstybė atitiktų jų globalius strateginius tikslus, ir palaikė joms palankias šalies politines jėgas. Dėl to su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino [[stalinizmas|stalinistinis]]-[[komunizmas|komunistinis]] vienpartinis režimas su [[Kim Ir Senas|Kim Ir Senu]] priešakyje, o pietuose – JAV palaikoma [[demokratija|demokratinė]] santvarka, kurioje vyravo [[Konservatizmas|konservatyvūs]] [[Dešinė (politikoje)|dešinieji]]. Tokiu būdu iš pat pradžių tarp abiejų valstybių buvo įtvirtintas ideologinis nesutarimas ir formuojami skirtingi raidos modeliai. Nors 1947 m. vyko derybos dėl abiejų Korėjų suvienijimo, jos nebuvo sėkmingos ir kiekvienoje pusėje vyko savarankiškų valstybių kūrimas. 1948 m. liepos 17 d. pietinėje dalyje įsigaliojo naujoji konstitucija ir rugpjūčio 15 d. buvo oficialiai įkurta [[Pietų Korėja|Korėjos Respublika]]. Šiaurinėje dalyje konstitucija įsigaliojo rugsėjo 9 d. ir tą pačią dieną buvo paskelbtas [[Šiaurės Korėja|Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos]] įkūrimas. 1948–1950 m. tarp [[Šiaurės Korėja|Šiaurės]] ir Pietų vis stiprėjo konfrontacija, pasireikšdavusi tiek per [[retorika|retoriką]], tiek ir per nedidelius konfliktus pasienyje. Sulaukusi [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]] ir [[Kinija|Kinijos]] palaikymo, [[1950]] m. [[birželio 25]] d. Šiaurės Korėjos kariuomenė pradėjo [[Korėjos karas|Korėjos karą]] puldama [[Pietų Korėja|Pietų Korėją]] ir greitai užimdama beveik visą pusiasalį. Tačiau [[JTO]] [[Jungtinių Tautų Saugumo taryba|Saugumo Tarybos]] sprendimu tarptautinės pajėgos (daugiausia [[JAV]]) sustabdė puolimą ir priartėjo prie [[Kinija|Kinijos]] sienos. Į karą įsitraukus Kinijos armijai ir (neoficialiai) dalyvaujant TSRS instruktoriams, padėtis stabilizavosi. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos, Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios, kaip ir prieš karą. == Šaltojo karo laikotarpis == [[Pak Čionghy]] valdymo laikotarpiu buvo pradėtas ryšių su [[Šiaurės Korėja]] atnaujinimas. 1972 m. [[liepos 4]] d. po slaptų derybų pasirašytas abiejų valstybių komunikatas, skelbęs dialogą susivienijimo klausimu, tačiau padėtis pusiasalyje liko įtempta, nepaisant keleto aukšto lygio susitikimų. 1973 m. derybos sužlugo, Šiaurei reikalaujant Pietuose įvykdyti žymias politines permainas. 1974 m. atrasti slapti tuneliai po [[Korėjos demilitarizuota zona|demilitarizuota zona]] tik pablogino santykius, sustiprėjo tarpusavio nepasitikėjimas. [[1983]] m. [[spalio 9]] d. Šiaurės Korėjos spectarnyboms [[Jangonas|Jangone]] (Birma (dabar [[Mianmaras]])) surengus išpuolį prieš prezidento [[Čion Duhan]]o vadovaujamą Pietų Korėjos vyriausybinę delegaciją žuvo 17 delegacijos narių, įskaitant keturis ministerijų vadovus. Nepaisant šio įvykio, 1984 m. sausį [[Vašingtonas|Vašingtone]] buvo pradėtos trišalės Šiaurės, Pietų ir [[JAV]] derybos. Pagrindiniu klausimu tapo JAV ir Šiaurės Korėjos taikos sutartis, tačiau nepavykus susitarti dėl jos sąlygų, derybos kovo mėnesį žlugo. Iš jų pasitraukus Amerikai, dialogas tarp Šiaurės ir Pietų tęsėsi, buvo aptariami humanitariniai, ekonominiai, sporto klausimai. 1985-tieji žymėjo glaudžiausio bendradarbiavimo laikotarpį, kuomet šalys leido susitikti per [[Korėjos karas|karą]] išskirtoms šeimoms, vyko kultūriniai mainai. Spalio mėnesį Pietų pusė pasiūlė Korėjos viršūnių susitikimo idėją, tačiau Šiaurei reikalaujant atšaukti Pietų Korėjos ir JAV kasmetines karines pratybas, derybos vėl pasiekė aklavietę. Artėjanti [[1988 m. vasaros olimpinės žaidynės|1988 m. Seulo olimpinėms žaidynėms]], Šiaurės Korėja įvairiais būdais stengėsi paveikti jų organizavimą. Siekiant sukelti sumaištį, [[1987]] m. [[lapkričio 29]] d. jos agentai susprogdino Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą virš [[Indijos vandenynas|Indijos vandenyno]], žuvo 115 žmonių. Pietų Korėja galiausiai inicijavo slaptas derybas su Šiaure, kuriose pastaroji pasižadėjo nevykdyti išpuolių per olimpines žaidynes, jeigu Pietūs suteiks milijardo [[Jungtinių Valstijų doleris|JAV dolerių]] vertės ekonominę pagalbą. == Kim Čen Iro valdymas, Saulės Šviesos politika == Po [[Kim Ir Senas|Kim Ir Seno]] mirties 1994 m., Šiaurės Korėjos vadovu tapo jo sūnus [[Kim Džong-ilas|Kim Čen Iras]]. Jau pirmieji jo valdymo metai parodė, kad nesiekiama jokių žymesnių reformų santykiuose su Pietų Korėja. Pradedant 1993 m. svarbiu klausimu abiejų valstybių santykiuose tapo branduolinės Šiaurės Korėjos ambicijos. Tais metais šalis neįsileido [[TATENA]] inspektorių ir pagrasino pasitrauksianti iš [[Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis|Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties]], kurią ji buvo pasirašiusi [[1985]] m. [[1993]] m. gruodį [[CŽV]] paskelbė, kad Šiaurės Korėja tikriausiai turi bent vieną branduolinį užtaisą. Situaciją ėmėsi spręsti [[JAV]], buvo pasirašyti susitarimai, jog Šiaurės Korėja atsisakys sodrinimo technologijų. Siekdama mobilizuoti gyventojų paramą, [[1996]] m. balandį Šiaurės Korėjos vadovybė paskelbė nebesilaikysianti [[1953]] m. paliaubų ir pasiuntė karinius dalinius į demilitarizuotą zoną. Krizė buvo sureguliuota po ilgų derybų, kuriose dalyvavo JAV ir Kinija. 1998 m. naujai išrinktas Pietų Korėjos prezidentas [[Kim Dedžiunas]] inicijavo naujos bendravimo su Šiaurės Korėja strategijos kūrimą. Ji buvo pavadinta [[Saulės Šviesos politika]] ir rėmėsi bendradarbiavimo skatinimu. Tų pačių metų balandį abi šalys atnaujino derybas [[Pekinas|Pekine]]. Šiaurė siekė išsiderėti 200 000 tonų trąšų, tačiau nesutiko su Pietų pasiūlymu, kad už pagalbą maistu būtų surengtas išskirtų šeimų susitikimas. Derybos baigėsi neradus sutarimo. 1999 m. birželį jos buvo atnaujintos, tačiau nutrūko kai to paties mėnesio 15 d. įvyko abiejų valstybių jūrų pajėgų konfliktas.<ref>Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 168</ref> 2000 m. balandį įvyko santykių atšilimas ir buvo susitarta dėl abiejų pusių lyderių susitikimo. Birželį Kim Dedžiunas nuvyko į Pchenjaną ir pasirašė penkių punktų susitarimą, apimantį karinės įtampos mažinimą, taikos stiprinimą, išskirtų šeimų susitikimą ir ekonominių, socialinių bei kultūrinių ryšių plėtrą. Tuo pat metu įvyko ir išskirtų šeimų susitikimas. Tolimesnės derybos buvo lėtos, tačiau iki metų galo buvo susitarta dėl konkrečių humanitarinių ir saugumo klausimų. Tarp jų buvo sprendimas atnaujinti ir pradėti naudoti abi šalis jungiančias geležinkelio linijas, tęsti išskirtų šeimų susitikimus; 2001 m. surengti [[Kim Čen Iras|Kim Čen Iro]] vizitą į [[Seulas|Seulą]]. Praktikoje daugelis šių ir kitų susitarimų buvo prastai įgyvendinami, Kim Čen Iro vizitas bei šeimų susitikimai taip ir neįvyko. 2001 m. santykiai vėl suprastėjo ir aktyvesnės derybos buvo atnaujintos 2002-taisiais. Tuometinis ministrų lygio susitikimas buvo nukreiptas į ekonominių ryšių stiprinimą, tačiau jas nutraukė žinia apie Šiaurės vykdomą atominę programą ir galimai kuriamą [[atominis ginklas|atominį ginklą]].<ref>Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2007, p. 169</ref> Šiaurės vykdoma atominė programa greitai atšaldė dvišalius santykius. [[2003]] m. [[sausio 10]] d. šalis pasitraukė iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir [[2005]] m. [[vasario 10]] d. pasiskelbė turinti branduolinį ginklą. Siekiant išspręsti šią problemą, [[2003]] rugpjūtį buvo pradėtos [[Šešiašalės derybos]], kuriose dalyvavo [[JAV]], [[Rusija]], [[Kinija]], [[Japonija]], [[Šiaurės Korėja|Šiaurės]] ir [[Pietų Korėja]]. 2007 m. Šiaurės Korėja pasižadėjo uždaryti visas branduolines jėgaines mainais už ekonominę pagalbą, tačiau sulaukusi [[Jungtinių Tautų Saugumo taryba|JT Saugumo Tarybos]] pasmerkimo dėl [[2009]] m. [[balandžio 5]] d. įvykusio [[satelitas|satelito]] paleidimo, iš derybų pasitraukė ir paskelbė apie branduolinės programos atnaujinimą. [[2006]] m. [[spalio 9]] d. ir [[2009]] m. [[gegužės 25]] d. šalis įvykdė branduolinio ginklo bandymus. Po Kim Dedžiuno prezidentavęs [[No Mu Hionas]] nesiėmė itin aktyvių veiksmų suartinti abi valstybės, tačiau, nepaisant visų dvišalių nesutarimų, išlaikė jau buvusius susitarimus. [[2008]] m. kovą, į valdžią Pietų Korėjoje atėjus griežtesnės politikos Šiaurės atžvilgiu šalininkui [[I Mjongbakas|I Mjongbakui]], buvo paskelbta, kad ekonominis bendradarbiavimas per Kesongo regioną vyks tik tada, kai bus išspręstas branduolinių ginklų klausimas. [[2009]]-taisiais įvykus dar vienam Šiaurės Korėjos branduoliniam bandymui, santykiai dar labiau pablogėjo. Prie to prisidėjo ir įtarimai, jog Šiaurė [[2010]] m. kovą [[Geltonoji jūra|Geltonojoje jūroje]] nuskandino Pietų Korėjos karinį laivą Čonan (천안), dėl ko žuvo 46 įgulos nariai, o lapkritį įvyko [[Jonpjongo apšaudymas]], kurį pradėjo šiaurinė pusė. Tą patį mėnesį Saulės Šviesos politika buvo galiausiai įvardinta kaip neefektyvi ir paskelbta apie jos pabaigą.<ref>[http://www.voanews.com/english/news/South-Korea-Formally-Declares-End-to-Sunshine-Policy--108904544.html South Korea Formally Declares End to Sunshine Policy], Voice of America, 2010-11-18</ref> Po Jopjongo apšaudymo tarp Šiaurės ir Pietų kelis mėnesius išliko viena įtempčiausių padėčių nuo [[Korėjos karas|Korėjos karo]] laikų, tačiau [[2011]] m. sausį buvo pradėta kalbėtis apie aukšto lygio karines derybas ir dialogo tarp valstybių atnaujinimą.<ref>[http://www.bbc.co.uk/news/world-asia-pacific-12239714 South Korea agrees military talks with North], BBC, 2011-01-20</ref> == Susitikimai == {{Main|Abiejų Korėjų aukščiausio lygio susitikimai}} Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderių susitikimai yra reti. Pirmasis jų įvyko 2000 metų vasarą, praėjus daugiau nei pusei amžiaus po valstybių įsikūrimo. Vėliau sekė santykių atšalimas ir antrasis susitikimas įvyko 2007 m. rudenį, o dar po vieno įtempto periodo susitikimai pradėti atnaujinti 2018 m. Lig šiol tik Pietų Korėjos prezidentai yra lankęsi Šiaurės Korėjos sostinėje [[Pchenjanas|Pchenjane]], o Šiaurės Korėjos lyderis yra tik peržengęs į Pietų Korėjos pusę demilitarizuotoje zonoje. == Išnašos == {{Išnašos}} [[Kategorija:Pietų Korėjos užsienio politika]] [[Kategorija:Šiaurės Korėjos užsienio politika]]'