Apsas
| Apsas blrs. Опса | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Vitebsko sritis
|
| Rajonas | Breslaujos rajonas |
| Gyventojų | 674 |
 Vikiteka |
Apsas |
Ãpsas [2] (blrs. Опса) – agromiestelis Baltarusijoje, Breslaujos rajone, 16 km į rytus nuo Lietuvos sienos, prie kelio Breslauja–Vydžiai. Apylinkės centras. XX a. pradžioje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1903 m. rūmus pasistatė Pliateriai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apsas minimas 1500 m. Nuo 1569 m. – seniūnijos centras, iki 1795 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelis.
1676 m. minima bažnyčia, 1886 m. ji sudegė. 1794 m. gegužės 13 d. XVIII a. įsteigta mokykla. 1832 m. miestas tapo grafų Pliaterių valda.
1792 m. gegužės 15 d. prie Apso įvyko nedidelės Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės kautynės (Apso mūšis) su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. Napoleono kampanijos prieš Rusiją metu 1812 m. liepos 6 d. miestelyje įsikūrė Rusijos 1-osios vakarų armijos vado generolo Barklajaus de Tolio štabas, o liepos 11 d. – Prancūzijos kavalerijos korpuso vado maršalo Žano Polio Marato štabas.
1795–1843 m. Apsas priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1843–1915 m. Kauno gubernijai. XIX a. buvo miestelis, Zarasų (Novoaleksandrovsko) apskrities Apso valsčiaus centras. Pirmojo Pasaulinio karo metu miestelyje buvo įsikūrę Rusijos kariuomenės štabai, 1916 m. į jį iš Drujos nutiesta geležinkelio atšaka. 1920 m. Maskvos taikos sutartimi Sovietų Rusija Apsą pripažino Lietuvai; 1920 m. liepos 21 – spalio 9 d. jį kontroliavo Lietuvos Respublika. Želigovskio agresijos metu miestą užėmė Lenkijos kariuomenė. 1921 m. Rygos taikos sutartimi Sovietų Rusija Apsą pripažino Lenkijai.[3] Okupavusi Lenkiją Sovietų Sąjunga Apso negražino Lietuvai, o prijungė prie Baltarusijos SSR. Antrojo pasaulinio karo metu nužudyta apie 200 miestelio gyventojų.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1790 m. buvo 19 sodybų, 1859 m. apie 11 sodybų, 163 gyventojų, 1921 m. – 106 sodybos, 714 gyventojų.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apsas yra išlikusių šiaurės rytų lietuvių etninių žemių (Apso salos) rytų aukštaičių vilniškių tarmės centras. 1908 m. Apso valsčiuje lietuviškai dar kalbėjo 65 % gyventojų. Lenkijos okupacinės valdžios statistikos duomenimis, 1921 m. iš 8187 gyventojų 135 (14 %) buvo lietuviai. 1931 m. oficialiais duomenimis valsčiuje gyveno 3442 lietuviai. 1925–1937 m. Apso valsčiuje veikė Šv. Kazimiero draugija, turėjusi skyrius 17 kaimų, ir Ryto draugija, 9 kaimuose įsteigusi vaikų darželius, mokyklas, skaityklas.[4]
1956 m., 1958 m., 1972 m., 1976 m., 1988 m. ir vėliau Apso lietuvių salą tyrė Lietuvos mokslų akademijos ekspedicijos. Apie 60 kaimų (Adomėniškė, Damošiai, Dvarčiniai, Misos, Pelekai, Petkūniškė, Šalakandžiai, Vainiūnai, Zabarninkai ir kt.) gyventojai mokėjo lietuviškai (1958 m. Šnektą plačiau tyrinėjo Elena Grinaveckienė 1960 m.)
2001 m. Apso apylinkėse (Pelekuose, Vainiūnuose, Ūsionyse) veikė Breslaujos rajono lietuvių draugijos įkurtos lituanistinės mokyklos.[5]
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- J. Kudirka. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. 1997 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/viciebskaja.htm
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Opsa. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 569 psl. (lenk.)
- ↑ Apsas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 72
- ↑ Kazimieras Garšva. Apsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 670 psl.