Opoka
Opoka (išvertus iš lenkų kalbos uola, akmenuota dirva) – nuosėdinė silicitinė uoliena. Susideda daugiausia iš labai smulkių opalo grūdelių. Būna klastinio kvarco, feldšpato, glaukonito, molio dalelių, organizmų (radioliarijų, diatomėjų, pinčių) griaučių liekanų. Stuktūra smulkiagrūdė. Tekstūra vientisa, sluoksniuota. Spalva nuo šviesiai pilkos iki tamsiai pilkos, beveik juoda. Poringa. Naudojama kaip adsorbentas ir aktyvus mineralinis priedas; iš opokos gaminamos statybinės medžiagos. Opokos kilmė neaiški (manoma kad biogeninė ar chemogeninė). Opoka slūgso kreidos ir paleogeno sistemų nuogulose.
Opoka gail būti naudojama kaip priedas cemento gamyboje, garso izoliacijai gaminti. Taip pat naudojama cheminiams teršalams absorbuoti.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pradėta eksploatuoti 1989 m.[1] Gavyba sustabdyta 1993 m. išvalgius telkinius, atnaujinta 2022 m.[2]
Lietuvoje kreidos sistemos opoka yra Šilutės rajone (Stoniškių-Žemaitkiemio telkinyje), paleogeno – pietų Lietuvoje daugiau kaip 100 m gylyje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kavoliūtė, Filomena (2012). Lietuvos gamtinis pamatas. I dalis. Gelmės ir paviršius (PDF). Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 70. ISBN 978-609-459-046-7.
- ↑ opoka. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-08-20).