Pirmą kartą istorijoje formalias studijas Lietuvoje pradėjo lituanistinių mokyklų mokytojos. Trejų metų mokslams pasiryžo 18 jų iš 12-os lituanistinių mokyklų. Nors noro ir motyvacijos netrūksta, mokytojos prisipažįsta, derinti studijas ir kasdienį gyvenimą – tikras iššūkis.
9-erius metus pati dirbusi mokytoja, Aistė Lukoševičienė jaukinasi gyvenimą kitoje pusėje. Ji ir vėl studentė. Drauge su kolegėmis iš skirtingų šalių Airijos lietuvė trejus metus pasiryžo studijuoti, kad galiausiai gautų pradinio ugdymo pedagogės diplomą.
„Visą laiką norisi naujų idėjų, naujos pagalbos iš šalies, iš profesionalų. Ir pradinio ugdymo pedagogika yra būtent tas amžius – pas mus vaikų iki dešimties metų yra didžiausia grupė, juos svarbiausia mokyti tos lietuvių kalbos. Dėl to pasiryžau, žinau, kad reikia mokytis metodų, kaip vaikus sudominti, kaip juos mokyti“, – tikina pašnekovė.
Praėjo beveik du dešimtmečiai, kai Aistė su šeima įsikūrė Rytų Airijos mieste Dandolke. Ir beveik dešimt metų nuo tos dienos, kai du sūnus auginanti moteris pasiryžo lietuvių kalbos mokyti ne tik juos, bet ir visą būrį kitų mažųjų Airijos lietuvių.
„Kai atsirado galimybė mokytis nuotoliniu būdu vaikams, užrašiau abu vaikus į Ozo gimnaziją. Mokėmės kiekvieną dieną nuotoliniu būdu ir paskui pažiūrėjau, kad vis dėlto aplinka daro labai didelę įtaką tai anglų kalbai, dvikalbystei. Todėl su keliomis kolegėmis, bendramintėmis, nusprendėme, kad reikia kurti mokyklėlę, kur vaikai galėtų mokytis lietuvių kalbos, daugiau sužinoti apie Lietuvą, apie tradicijas, apie istoriją“, – prisimena ji.
Šiandien Aistė džiaugiasi, kad pavyko puikiai. Jos vaikai ne tik kalba mamos gimtąja kalba, bet ir labai myli Lietuvą. Vyresnysis čia jau studijuoja, netrukus sparnus kelti ruošiasi ir jaunėlis. O pati Aistė ir toliau moko ne tik mažiausius Dandolko Kovo 11-osios lituanistinės mokyklos vaikus, bet ir ruošia dvyliktokus lietuvių kalbos egzaminui.
„Su mažiukais yra sunkiau todėl, nes jiems šeštadieniais eiti į mokyklėlę yra papildoma diena mokytis. O dvyliktokai, jie turi motyvaciją, turi tikslą išlaikyti tą egzaminą. Dėl to su jais problemų nėra. Jie ateina, kada tik turi galimybę, visą laiką prašosi papildomų pamokų“, – džiaugiasi mokytoja.
Darbo dienomis Aistė – virtuvės šefė. Juokauja, kad darbe taip pat gali pasijusti mokytoja, mat žiniomis ir patirtimi nuolat reikia dalytis su naujokais. O dabar teks rasti laiko ir jėgų ir naujiems mokslams.
„Labai sunku, nes darbe praleidžiu 50 valandų ir tada nuotoliniu būdu dar reikia mokytis. Turiu prisijungti prie paskaitų, ruoštis seminarams. Be to, reikės rašyti visus mokslinius darbus, ruoštis egzaminams – bus tikrai iššūkis. Bet tikiuosi, kad susitvarkysiu su juo“, – sako ji.
Panašų darbo stažą lietuviškoje mokykloje jau sukaupė ir Justina Tovtkevičienė. Darbo dienomis ji – anglų kalbos dėstytoja kalbų akademijoje, o savaitgaliais – lietuvių kalbos mokytoja Barselonos lietuvių mokyklėlėje.
„Bet aš tokia, kaip sakau, savamokslė mokytoja (...). Pajaučiau, kad kuo daugiau duodu, tuo daugiau turiu į save įdėti. Be to, labai trūko tų tokių realių žinių – vaiko psichologijos, dėstymo metodų skirtumų srityse. Nes su vaikais tu negali stovėti vietoje“, – kodėl pasiryžo studijoms atskleidžia Justina.
Moteris pasakoja, kad gyvenimas Barselonos lietuviškoje mokykloje kiek skiriasi nuo tokių pačių mokyklų Anglijoje ar Airijoje. Be to, kad čia vykstant į mokyklą tenka įveikti didžiulius atstumus, dauguma šeimų čia mišrios, tad lietuvių kalbą vaikai girdi ne taip ir dažnai.
Tai ir yra tas iššūkis, su kuriuo mes, mamos savanorės, mamos mokytojos, susiduriame. (...) Viena kitai padedam, ne tik mokyklėlę kuriam, bet ir bendruomenę. Kad būtų ką veikti, pavyzdžiui, mes turime net mamyčių kavos klubą, turėjome knygų klubą ir meno draugiją. Ne tik, kad atvedu vaikus, bet einu ir į savo bendruomenę“, – pasakoja Justina.
Studijas, po kurių gaus bakalauro diplomą, Vilniaus kolegijoje Justina pradėjo šį vasarį. 18 mokytojų iš 12-os lituanistinių mokyklų Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje čia ne tik susitinka gyvai savaitės sesijoms, bet ir kasdien mokosi nuotoliniu būdu. O netrukus ketina atlikti ir praktiką.
„Žinokit, aš labai tikiu likimu, kad kartais gyvenimas parodo kelią. Aš labai norėjau jau porą metų ir ieškojau, kaip aš galėčiau ar Lietuvoje stoti, ar Ispanijoje mokytis. Kaip minėjau prieš tai, savamokslis mokytojas, savanorystė yra gerai, bet, kartu, negali pas vaikus eiti nepasiruošęs, o supratimas, kad tau trūksta įrankių, ateina. Ir, kai aš pamačiau, kad galima su lituanistiniu švietimu stoti į pradinį ugdymą, man buvo toks ženklas, kad reikia“, – pasakoja Justina.
Vilniaus kolegijos pedagogikos fakulteto komanda tikina, kad bene didžiausias iššūkis mėginant pritaikyti programą lituanistinių mokyklų mokytojams buvo tai, kad visos jos gyvena skirtingose šalyse, kuriose skiriasi ne tik aplinka, bet ir laiko juostos. Tad dėstytojams tenka padirbėti ir iki vėlumos, o pačioms studentėms susidoroti ne tik su kasdieniu gyvenimu, bet ir studijomis.
„Šie mokytojai, šios studentės, šiuo atveju, yra tarsi tiltas tarp pasaulio Lietuvos ir Lietuvos pasaulyje. Kadangi tai nebuvo naujai sukurta ir akredituota programa, didžiausias iššūkis mums buvo laikų suderinimas – gyvename visi skirtingose laiko zonose. O taip pat ir įkvėpti šias mokytojas, nes jos – ypatingos. Jos mums atneša žinią apie tai, o kokie gi tie šiuolaikiniai vaikai yra tose šalyse, kuriose jos gyvena“, – tikina Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto projekto vadovė Rima Aleknavičiūtė-Stasiulė. (pataisyta 2024-05-27, 10:20)*
Nors atranka į šią studijų programą vyko per bendrąją aukštųjų mokyklų priėmimo organizaciją, fakulteto komanda surengė ir motyvacinius pokalbius. Sako, ne tik norėjusi išgirsti būsimų studenčių prisistatymą, bet ir išsiaiškinti, ko jos tikisi iš šių studijų.
„Tai iš tiesų labai pasiteisino, labai daug sužinojome, todėl pradėdami organizuoti studijas ir konstruoti studijų turinį, jau turėjome šiek tiek informacijos, kuo gi šie žmonės gyvena. Žinoma, buvo numatytas konkursinis balas atitinkamas, taip pat Švietimo, mokslo ir sporto ministerija buvo numačiusi prioritetą turintiems vidurinį išsilavinimą, tačiau iš pretendentų taip pat buvo ir tų, kurie turėjo jau įgiję kvalifikaciją arba aukštąjį, arba profesinį išsilavinimą“, – pasakoja R. Aleknavičiūtė-Stasiulė.
Viena tokių, kuri jau turėjo išsilavinimą, tačiau pasiryžo studijoms, – Londone užaugusi Silvija Černiauskaitė. Kadaise pati lituanistinę mokyklą lankiusi moteris, dabar lietuvių kalbos ir meilės Lietuvai moko mažuosius Londono lietuvius.
„Mano specializacija yra būtent ikimokyklinio amžiaus ir priešmokyklinio amžiaus ugdymas. Tai dabar puiki tokia galimybė išmokti daugiau. Tai puiki galimybė savirealizacijai, tobulėjimui, aišku, naujiems įgūdžiams įgauti“, – sako ji.
Silvija Londone ne tik lietuvių kalbos mokytoja, bet ir profesionali logopedė. Nors rodos, kad dar daugiau suspėti jau neįmanoma, moteris juokauja, kad yra pasiryžusi mokytis visą gyvenimą. O Lietuvoje jau spėjo aplankyti ir keletą mokyklų, kur drauge su kolegėmis galėjo pamatyti, kuo skiriasi ir kuo panašios čia ir užsienyje veikiančios mokyklos.
„Mums buvo labai aktualu pamatyti, kaip čia metodinės medžiagos naudojamos, kokiu mokymo principu viskas veikia. Tai įnešė ir naujų vėjų, ir įžvalgų, ką galėsime išsinešti ir panaudoti savo mokyklose“, – pasakoja Silvija.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto prodekanė Inga Bertašienė sako, kad šios studijos tuo ir ypatingos. Studentai ne tik sėdi paskaitose, bet netrukus žinias gali pritaikyti ir praktikoje.
„Jie stebi skirtingas pamokas, neformalią veiklą, stebi pertraukų metu, kaip vyksta jos, tada tiesiog aprašo ir žiūri, kaip teoriją galima pritaikyti čia pat praktikoje. Pradinių klasių mokytojas yra ypatingas mokytojas, apskritai, tai yra pirmasis mokytojas, ir daug tų bendrųjų dalykų, ko jie gali išmokyti, pavyzdžiui, mokėjimą mokytis, atsakomybę, požiūrį į mokslą, smalsumo nepraradimą“, – tikina I. Bertašienė.
Formalios studijos lituanistinių mokyklų mokytojams Lietuvoje vyksta pirmą kartą. Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė sako, kad tai labai lauktas žingsnis.
„Labai daug iššūkių buvo, kuriuos reikėjo sudėti į vieną ir kažkaip išrutulioti, kad lituanistinis švietimas augtų, kokybė gerėtų ir kad mokytojai, kurie kažką kito veikia, neturi pedagoginio išsilavinimo arba jokio išsilavinimo neturi, galėtų kažkaip kopti tais pedagogo kvalifikacijos laipteliais“, – sako ji.
Išgirdęs žinią apie šias studijas, sujudo visas lituanistinių mokyklų pasaulis. Ir nors tai reiškia, kad kelerius metus teks aukoti miegą, laiką su šeima ar laisvalaikį, mokytojai jau domisi, kaip galėtų tobulėti.
Šios studijos yra finansuojamos projekto ,,Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ lėšomis. Projektas vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“, finansuojamas Europos socialinio fondo ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis.
* Šis tekstas buvo redaguotas. Jame pataisyta informacija apie žmogaus pareigas bei projekto rėmėjus.
