„Vis dėlto, poriniai šokiai yra suaugusiųjų arba vėlyvos paauglystės užsiėmimas. Kai mokome vaikus imituoti be patyrimo, tai išeina groteskas. Ant šio grotesko dar pridėkime varžybas ir gauname labai keistą užsiėmimą“, – sako Europos Lotynų Amerikos šokių vicečempionas Justas Kučinskas. Su filosofu, „Šok su žvaigžde“ komisijos nariu kalbamės apie retai reflektuojamą sportinių šokių kultūrą ir tai, kodėl dalis talentingų trenerių bei šokėjų palieka šokio instituciją.
– Būdamas nusipelnęs sportinių šokių šokėjas iš šios srities išėjote ir pasukote priešinga kryptimi. Jūsų įkurtoje „Movement Vilnius“ judesio mokykloje dabar mokote susigrąžinti natūralų judėjimą. Į šokį žvelgiate kaip į saviraiškos, laisvės šaltinį. Kas tai lėmė?
– Kur yra problema su vieno judesio stiliaus pasirinkimu ir jo kultyvavimu visą gyvenimą? Kad mes būtume sveiki ne tik fiziškai, bet ir mentaliai, mums reikalinga judesių įvairovė. Aš jaučiuosi dėkingas žmonėms, kurie man šokių karjeroje padėjo, bet yra tam tikrų sisteminių dalykų, vedančių visus drauge į prarają. Tai yra pats varžybų institutas.
Šokis, kaip fenomenas, ir šokio institucija yra du skirtingi dalykai. Institucijoje vis labiau užmirštama, kad šokis visų pirma yra meno forma, o ne kiekybiniais rodikliais apibrėžtas sportas. Šokis yra įkūnyta emocija, komunikacija, jis gali žmogų formuoti, gydyti. O tikslas kažką „apšokti“, geriau pasirodyti, pasilyginti klibina pačius šokio pamatus.
– Iš judesio terapeutų tenka išgirsti, kad sportinių šokių šokėjai į terapinį kabinetą atsineša tam tikrų psichologinių įtampų. Pavyzdžiui, jiems gali būti būdingas susikaustymas, stiprus kontrolės poreikis, aukšti reikalavimai sau ir pan. Ar jums tai pažįstama?
– Taip, aš sutinku. Tik jeigu mes bandytume atsekti to priežastis, tai nebūtų pats šokis. Bet kuris šokis atveria žmogui džiaugsmą, galimybę judėti kokybiškiau, dalintis. Iš kur atsiranda jūsų minėti negeri dalykai? Pirmiausia iš to, kad nėra gilaus paties šokio supratimo. Pramoginiai šokiai gimė Pietų kultūrose. Jei mes žiūrėsime į Kuboje šokančius žmones, jų jausena visai kitokia ir šokis kitoks. Mes tik imituojame formą, neturėdami to kultūrinio paveldo, iki galo nesuprasdami, ką ši forma reiškia ir iš kur ateina.
Kas dar blogiau, į tą procesą įstatome vaikus, mokydami judesių, kurių prasmės jie negali suprasti. Kitas dalykas, per ankstyvos varžybos. Varžybas laimi tas, kuris imituoja efektyviausiai. Tam reikia daugybės pamokų, kuriose žmogus įpranta nuolat girdėti, kad daro kažką neteisingai, nes labai daug mokytojų moko būtent klaidų rodymo būdu. Todėl įsitempę visi: ir mokytojai, ir šokėjai ir, be abejonės, tėvai.
Kad šokėjas subrandintų kažką unikalaus, kad kažkuo taptų, jam reikalinga užuovėja, saugi aplinka. Jeigu studijuoji esmę, giliniesi į ritmą, galimas dalykas, kad tuo laiku, kol mokaisi, tu nelaimi varžybų. Mano nuomone, bet kokios varžybos iki šešiolikos metų yra absurdas. Jos stabdo šokėjo ugdymo procesą. Žmogus nuolat turi save rodyti, išsiskirti, rėkti truputėlį garsiau už kitą, kad būtų pamatytas. Jis negali būti toks, koks yra. Tai kuria įtampą. Galbūt tai motyvuoja, bet tai neatveria tų dovanų, kurias galėtų pasiūlyti šokis.
Sportiniuose šokiuose aš matau labai daug blaškymosi, žmogus mėtomas rezultatų, todėl jo pasitikėjimas savimi svyruoja. Tokiame kelyje nėra sąlygų išugdyti pakankamai autentišką šokėją ir pasiūlyti žiūrovui kažką iš tiesų meniškai vertingo. Visi galiausiai tampa pakankamai vienodi ir pakankamai tušti. O psichologinė įtampa vėliau, žinoma, pereina į kūno įtampą ir fizines problemas.
– Lotynų Amerikos šokiai savo esme yra vyro ir moters santykių, kylančių iš aistros, simbolinė išraiška judesiu. Vaikai sportiniuose šokiuose gana anksti pradeda mokytis imituoti suaugusiųjų elgesį. Anksčiau, nei brandos lygis jiems leistų suvokti, ką reiškia, pavyzdžiui, partnerio gundymas. Esant uždarame šokėjų rate – visa tai atrodo kaip natūrali sportinių šokių kultūros dalis. Kaip jūs vertinate šį sportinių šokių aspektą?
– Man atrodo, jūs tiksliai apibūdinote, kas vyksta. Lotynų Amerikos šokių komunikacijoje esančios reikšmės – iš suaugusiųjų pasaulio. Pačiuose judesiuose tai yra užkoduota ir tu negali išimti, nes neliks to stiliaus šokio.
Vis dėlto, poriniai šokiai yra suaugusiųjų arba vėlyvos paauglystės užsiėmimas. Kai mokome vaikus imituoti be patyrimo, tai išeina groteskas. Ant šio grotesko dar pridėkime varžybas ir gauname labai keistą užsiėmimą.
Dabar mano vyriausiam berniukui yra aštuoneri. Jis visiškai nenori šiuo metu turėti reikalų su mergaitėmis. Jo požiūriu, tai yra tiesiog nevyriška. Net jei žiūrime filmą, kurio herojė yra moteris, mes turime išjungti, nes tai jam nepatinka. O čia staiga šokių repeticijoje tu turi apkabinti mergaitę ir tąsyt po aikštelę. Kodėl? Kam? Kad laimėt? Tai gali vaikui būti visiškai nesuprantama. Kitas dalykas – vėlyvoji paauglystė: šokio kultūra leidžia jau sąmoningai formuoti santykį su kita lytimi, moko pagarbos ir amžiui pritinkančių manierų.
Įdomus faktas: kuo anksčiau vaikai pradeda ir kuo didesnį progresą padaro būdami jauni, tuo didesnė tikimybė jų nebematyti tarp profesionalų. Futbole lygiai tas pats. Kuo anksčiau žmogus pasiekia savo piką, tuo mažiau tikėtina, kad jis turės ilgą karjerą. Visi nori daryti tokią pačią fizinio parengimo programą, kurią daro Messi. Bet kodėl nenori programos, kurią Messi darė, kai buvo vaikas? Juk tai ir leido jam tapti tuo, kuo jis tapo. Mes kažkaip praleidžiame tą dalyką. Taikome vaikui suaugusiųjų metodus: ir judesius, ir parengimą, ir sampratą. Bet jis – dar vaikas, jam reikia visai kitų dalykų.
Mano asmeninė patirtis kiek kitokia, nes aš aukštu lygiu pradėjau šokti tik būdamas penkiolikos metų ir piką pasiekiau dvidešimties. Tai aš – pakankamai vėlyvas. Kai buvau vaikas, mano šokių mokytojas su mumis žaisdavo, per daug nieko nereikalavo. Jau vėliau, pradėjus varžybų karjerą, man sekėsi, nes aš turėjau itin gilius mokytojus, kurie mane visokeriopai palaikė ir iš tiesų žvelgė kaip į unikalų žmogų, į pirmą vietą statydami mano edukaciją, o ne trumpalaikius laimėjimus.
Mano mokytojų komandoje buvo ir šokių mokytojas-psichoterapeutas. Jis sakydavo: „Ne tiek svarbu, kaip tu varžybose sušokai, svarbu, kaip tu pakeliui formuojiesi ir kas su tavim vyksta.“ Aš išsiugdžiau meilę šokiui, nes mačiau gerus pavyzdžius. To pakako, kad nueičiau ilgą kelią. Ne visiems taip pasiseka.
– Vaikystėje pramoginius šokius pradedame lankyti kaip būrelį. Dažniausiai neplanuojame tapti profesionaliais sportininkais, tiesiog norime išmokti šokti. Sakote, kad nereikėtų painioti šokio su šokio institucija. Bet vaikas turbūt negali to nesutapatinti, kai patenka pas trenerį, kuris kažką iš jo daro, spaudžia važiuoti į varžybas ir t. t.
– Iš dalies į šokių būrelį neleidžiu savo vaikų todėl, kad neatimčiau iš jų šokio kaip fenomeno – kad šokis netaptų statuso kūrimo įrankiu, o kūno judesiai nebūtų apriboti griežtai apibrėžtomis technikomis. Galbūt apibrėžtą stilių jie kultyvuos vėliau, bet kol kas aš noriu, kad jie kuo plačiau vystytųsi. Yra pakankamai pagrindo teigti, kad per ankstyva judesio specializacija žmogui neišeina į naudą, o ką jau kalbėti apie psichologinius varžybų institucijos aspektus.
Teisingai sakote, ateina žmonės į repeticijas vedami pačių geriausių ketinimų. Tėvai nori, kad vaikas būtų koordinuotas, ritmiškas, pasitempęs, išmoktų bendrauti. Po šešių mėnesių visa tai – antrame plane ir mes bėgame laimėti varžybų. O paskui, jeigu nelaimime, tai „metame“ trenerį, partnerę arba „metame šokius“. Užmirštame, kad šokis nėra choreografija, institucija ar batai, kuriuos gali mesti į sieną. Šokis esi tu. Todėl, manau, kad žmogus bet kada gali pradėti šokti ir niekada nenustoti, net jeigu nedalyvauja apibrėžtuose varžybų formatuose.
Didelė šokio esmės pametimo varančioji galia yra tėvų įsitraukimas ir tėvų savirealizacija per vaikų rezultatus. Tėvai savo vaiką dažnai spaudžia, duoda gyvenimo pamokas: „Pasaulis yra negailestinga vieta: arba laimėsi, arba išnyksi. Turi treniruotis, kad būtum geriausias.“ Tai turi didžiulę įtaką vaikui – formuoja jo pasaulėvaizdį, savęs suvokimą. Labai nedaug teko matyti artimųjų, kurie džiaugtųsi pačiu šokio konkurso procesu ir būtų abejingi rezultatų paskelbimo paradui.
Paprastai laimingiausi yra vaikų seneliai. Mano močiutė šiuo požiūriu man išties buvo svarbiausia atrama. Tai, ką dabar kalbu apie šokius, galėčiau pakeisti žodžiu „sportas“. Panašūs procesai vyksta daugybėje būrelių. Kad kažkas būtų susidomėjęs paties žmogaus potencialo ugdymu, jo autentiškumu, mąstymo laisve... tai nėra tokių vietų. Visi susikoncentravę į kažkokį mistinį rezultatą. Galbūt viskas su tuo gerai, suaugęs žmogus su savo gyvenimu daro, ką nori, bet ar tai tikrai tinka vaikams?
– Jūs mokėtės sportinių šokių pas geriausius trenerius iš viso pasaulio. Kokius pastebėjote mentaliteto skirtumus tarp šalių, kalbant apie ugdymo metodikas ar sportinių šokių kultūrą?
– Ryškus skirtumas yra tarp posovietinio Rytų Europos bloko ir Vakarų. Rytų bloke šokėjai labiau išdresiruoti, kur kas labiau disciplinuoti. Juokaudavom, kad jie yra tokie „koviniai“. Su šokėjais iš Rusijos, ypač jaunimo lygmeniu, konkuruoti būdavo labai sudėtinga. Jie – kaip mašinos, savo programą atlikdavo be klaidų. Reikia pastebėti, kad labai retas šito bloko šokėjas pasiekia aukštumų, nes pernelyg anksti įgaudamas tokį parengtumą paaukoja individualumą.
Pavyzdžiui, mūsų treneriai Norvaišos gana anksti išvažiavo į Vakarus, kur ir perėmė vakarietišką rengimo būdą. Visa karta, kuri po to pas juos mokėsi Lietuvoje, buvo paveikti būtent vakarietiško priėjimo. Tokio, kuris labiau atveria žmogų, duoda laiko, išlaukia, neperspaudžia. Tai humaniškesnis ugdymo metodas.
Šiandien Lietuvoje galime matyti gerą balansą tarp disciplinos ir asmenybių atskleidimo. Buvusios Sovietų Sąjungos metodus, kur beatodairiškai orientuojamasi į formalų rezultatą, galime regėti Kinijoje. Ten – šokėjų fabrikas, kur gaminami klonai. Jie kopijuoja viską ir daro tą puikiai. Žiūri ir negali patikėti: vaikas šoka identišką žinomos aukšto lygio poros choreografiją, yra perėmęs visas jų manieras ir net akies mirktelėjimą.
– Šokis yra socialinio bendravimo forma. Kada varžybų idėja atėjo į šokį?
– Šokiai neprasidėjo nuo varžybų. Čia toks europiečių moderniųjų laikų išradimas – matuotis, lygiuotis, užkariauti. Šokiai Afrikoje vystėsi šimtmečiais, kol per Lotynų Ameriką, kurioje susitiko juodaodžių vergų ir baltųjų kolonizatorių kultūros, pasiekė Didžiąją Britaniją. Tuo metu didžiausią pasaulio imperiją. Čia šokiai buvo struktūruoti ir paruošti varžytuvėms, o Londonas ilgam laikui tapo pasaulio pramoginių šokių (Ballroom dancing) centru. Taip atsirado pirmosios šokių institucijos, federacijos ir nuo to laiko sportiniai šokiai vystėsi sava, nuo šaknų atitrūkusia vaga. Tai, kas vystėsi organiškai, buvo institucionalizuota ir virto atskiru fenomenu. Šiandien jie labai skiriasi nuo savo ištakų. Tai nutiko ne tik šokiams, bet ir įvairiems žaidimams, ritualams, kuriuos šiandien vadiname sportu.
Kalbant apie šokio prigimtį, tai šokis gali būti pasirodymas ar konkuravimas dėl dėmesio (mes tą matome ir genties šokiuose). Bet savo esme tai yra vidinių būsenų komunikacija, kultūrinės, meninės išraiškos forma, dalijimasis bendra erdve, muzika, energija ir įvykiu, kuris čia ir dabar vyksta. Ne savęs atskyrimas nuo kitų rodant, koks esu fantastiškas, bet bendro socialinio kūno pajautimas, dalyvavimas ir įsitraukimas į bendrai kuriamą įvykį. Toks varžymasis, kaip mes jį Vakaruose suprantame, kalba apie mus, apie mūsų kultūrą. Ši kultūra įeina į šokį ir pakeičia jo esmę.
Mes savaip interpretuojame seną kaip pasaulis fenomeną ir dėl mūsų pasaulėvaizdžio, susipriešinimo, pernelyg didelės individualizacijos šokis įgauna naujas formas. Bendruomeninę šokio esmę bene geriausiai šiandien vis dar atspindi socialiniai šokiai. Tokie, kaip argentinietiškas tango, salsa, lindyhopas ir daugybė kitų stilių. Šokio esmę savaip pagauna ir profesionalioji scena, kurioje šokėjas tarsi senųjų laikų šamanas publikai perteikia tam tikrą meninės išraiškos ar katarsio formą, paaukodamas savo individualumą.
– Kokia yra šokių institucijos padėtis šiandien ir kokia laukia ateitis, jūsų akimis?
– Man regis, šokių institucijos situacija nėra gera. Daugybė tikrai brandžių trenerių išeina iš pačios institucijos, nes tiesiog nenori tame dalyvauti. Daugybė šokių porų yra nusivylusios. Kodėl? Kažkas pasikeitė su pojūčiu. Tos šventės, kuri anksčiau jautėsi konkursuose, vis mažiau. Kai šokau aš, tuo metu buvo dvi šokių federacijos: mėgėjų ir profesionalų. O paskui jos pradėjo dalintis kaip ląstelės – susikūrė daug politinių darinių. Jei pažiūrėtume į pasaulio čempionatų pavadinimus, pamatytume, kad tai yra ne pasaulio, o federacijų pavadinimai. Aš galiu sukurti federaciją, priimti narius ir pagaminti pasaulio čempionus.
Šokiuose politikuojama ne mažiau nei pačioje politikoje. Vietos dalinamos, o ne laimimos, egzistuoja grupuotės, primenančios mafijos struktūras. Kalbu ne apie Lietuvą, čia tradiciškai treneriai sutarė ir žiūrėjo viena kryptimi. Tačiau sportiniai šokiai yra globalus reiškinys ir tai, kas vyksta pasaulyje, neaplenkia ir mūsų. Manau, dėl to šokių institucija dabar patiria žmonių ir finansavimo stoką. Atsiranda labai didelė konkurencija dėl vietos po saule. Žiūrovų mažėja, konkursuose sukasi žmonės, kurie vieni kitiems rodo, ką jie moka. Instituciją kažkiek iš šalies stimuliuoja ir populiarina televiziniai projektai, „Pro-Am“ (profesionalo ir mėgėjo partnerystės) konkursai, tačiau tai – tik laikini sprendimai.
Blogiausia, kad mažėja šokti norinčių vaikų. Anksčiau madas diktavo Italija, Britanija, Nyderlandai. Jie vaikų nebeturi, todėl nebeužauga naujos kartos profesionalūs šokėjai. Jaunių ir jaunučių varžybose dabar dominuoja Rytų Europos šalių šokėjai iš Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos, Latvijos. Bent jau standartiniuose šokiuose mes šiuo metu esame pasaulio madas diktuojanti šalis. Kažkada buvo Londonas, dabar yra Vilnius. Tai džiugina: turime puikių trenerių ir galime didžiuotis išugdytomis pasaulinio lygio poromis, tokiais konkursais kaip „Gintarinė pora“, „Žuvėdros“ kolektyvu, daugybe pasaulio ir Europos čempionatų, kuriuos organizavome. Tačiau ką reiškia mūsų sėkmė, kai visa institucija patiria egzistencinius iššūkius?
Žvelgiant filosofiniu žvilgsniu, pats varžymasis šokiuose yra keistas ir sunkiai išsprendžiamas dalykas. Kai bėgi 100 metrų ir šalia bėga kitas žmogus, tai aišku, kuris pirmas atbėga. Bet šokiuose kiekvienas daro savo. Kaip nustatyti laimėtoją? Vieni sako, kad nėra aiškūs vertinimo kriterijai. Bet kuo aiškesnius juos darai, tuo blogiau gaunasi, nes vertinimas tampa techniškas. Jeigu didelę patirtį turintis treneris žiūri į du judančius žmones, paprastai jis gali pasakyti, kuris iš jų juda kokybiškiau. Bet kai įvedame kiekybinius kriterijus į kokybinį fenomeną, tada įsiveliame į formalius lyginimus ir nebeatliepiame to, kas iš tiesų vyksta.
Man atrodo, šokių institucijai reikalinga labai rimta savirefleksija. Svarbu pažvelgti į save ne vien iš vidaus, bet ir praeivio akimis. Ir paklausti: ar mes iš tiesų visomis priemonėmis ugdome ir skleidžiame šokį, ar vis dėlto užsiimame kažkuo kitu? Be savirefleksijos ir savikorekcijos ji rizikuoja išnykti, kaip išnyksta daugelis kitų savo laiką atgyvenusių kultūros reiškinių. Tačiau tai nereikštų, kad išnyktų šokis.
