„Man regis, dažnai mąstydami apie praeitį galvojame, kad skirtingų epochų žmonės buvo ne tokie kaip mes, viskas buvo kitaip. Rinkdamas romanui medžiagą supratau, kad dauguma dalykų, kurie nutiko Tonjanese, gali nutikti bet kurioje pasaulio vietoje. Šimto gyventojų kaimas Ispanijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ar Graikijoje gali mažai kuo skirtis“, – sako istorikas, rašytojas Juanas Gómezas Bárcena.
Juanas Gómezas Bárcena – istorikas, rašytojas iš Ispanijos, kiekvieną vasarą praleidžiantis mažame Tonjaneso kaimelyje. Autorius, kurio galėjo ir nebūti, mat besilaukdama Juano motina patyrė nėštumo komplikacijų. Apie šį kaimą, o drauge – visą žmonijos istoriją, Bárcena rašo romane „Lieka tik oras“ (vertė Aistė Kučinskienė), kur nagrinėja istorijos, meilės, mirties ir motinystės temas. LRT KLASIKOS laidoje „Ryto Allegro“ – Dovilės Kuzminskaitės pokalbis su Juanu Gómezu Bárcena.
– Vienas šio romano pretekstų – konkreti vieta, mažas Tonjaneso kaimelis. Regis, tai – daugiau nei vieta, o tam tikras žiūros taškas. Tonjanesas nulemia romano veikėjų likimus, jų gyvenimus. Tokia prieiga man pasirodė įdomi – romano perspektyvą formuluoji pagal vietą, o ne pagal pagrindinį veikėją?
– Tikra tiesa. Rašydamas šitą knygą norėjau, kad joje būtų veikėjų choras. Kad kalbėtų ne tik romano personažai, bet ir pati vieta. Siekiau, kad vienoje labai mažoje vietoje išvystume gausybę laiko, veikėjų sluoksnių. Tokiu būdu norėjau pažvelgti į žmoniją kaip į visumą. Atsidūrę nedidelėje teritorijoje ir pažvelgę atidžiau suprantame, kad aplinkui mus – mikrokosmosas, kad tame nedideliame taške galima išvysti visumą.
– Man regis, tokiu būdu šiek tiek priešiniesi šiuolaikiniam pasaulio supratimui – kad viskas globalu, kone neapčiuopiama. Prie to daug prisideda ir šiuolaikinės technologijos. Tavo romanas sako priešingai – vieta žmogų pririša, apibrėžia?
– Visiška tiesa. Viena vertus, rašydamas transistorinį romaną, kuris apima istorijos visumą, susidūriau su epochomis, kur vieta buvo svarbiausias faktorius, kai buvo sunku judėti iš vienos vietos į kitą, tad dažnai žmonės pažinodavo tik savo gimtąją vietą. Tonjanesas – kaimas su vos šimtu gyventojų, bet tyrinėdamas šaltinius atradau žmonių, kurie gyvenime daugiau nieko kito ir nematė. Dabar gyvename pasaulyje, kur vieta kaskart mažiau svarbi – gali gyventi vienur, o dirbti kitur. Man rūpėjo pavaizduoti būtent tai, kokia vieta svarbi, kaip ji apibrėžia mūsų santykius. Kad ir kaip atgyvenę tai atrodytų, vis dar yra žmonių, kurie gyvena prisirišę prie vienos vietos.
– Dažnai manoma, kad kuo daugiau informacijos turime, kuo daugiau visko žinome, tuo geriau suprantame pasaulį. Bet tavo romano atveju, regis, buvimas vienoje vietoje leidžia atidžiau įsižiūrėti į tai, kas supa?
– Man regis, svarbiausia galvoti apie tokius dalykus, kurių esame linkę nepastebėti. Pavyzdžiui, ant kokios žemės stovi mūsų miestas ar kaimas. Man svarbūs ryšiai su augmenija, maistu. Tik atsižvelgę į visas šias dimensijas, kurias dažnai laikome antraeilėmis, suprasime tiek pačią vietovę, tiek jos gyventojus. Mes, istorikai, dažnai susitelkiame tik į didžiuosius nutikimus – dažniausiai jie susiję su vyrais ir elitu. Man buvo įdomesnės paprastų žmonių gyvenimo detalės, žmonės ir vietos, liekančios didžiųjų įvykių nuošalyje.
– Man regis, tavo užmojis – parašyti visuotinį romaną. Apimi labai plačią laiko aprėptį – nuo priešistorės iki pačių naujausių laikų, COVID-19 irgi pateko į tekstą. Romane sugretini tuos tavo minimus mažuosius gyvenimus ir didžiųjų istorinių kismų laiką. Ar tiki laiko universalumu?
– Manau, kad kiekviena vieta ir kiekvienas žmogus turi savo laiką, kurie persipina su didžiųjų įvykių laiku. Tai, kas nutinka vienoje vietoje, turi reikšmės įvykiams kitur ir taip visa pamažu susilieja į visumą. Tačiau gerai sakai, man buvo svarbu atskleisti tą universalumą per tai, kas lokalu. Man regis, dažnai mąstydami apie praeitį galvojame, kad skirtingų epochų žmonės buvo ne tokie kaip mes, viskas buvo kitaip. Rinkdamas romanui medžiagą supratau, kad dauguma dalykų, kurie nutiko Tonjanese, gali nutikti bet kurioje pasaulio vietoje. Šimto gyventojų kaimas Ispanijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ar Graikijoje gali mažai kuo skirtis. Žinoma, skirsis ritualai, maistas, bet tam tikri dalykai – pavadinkim juos universaliais – liks tokie patys. Todėl man labai gera matyti, kad knyga verčiama į kitas kalbas ir kad kitų kultūrų žmonės randa joje kažką sava.
– Kalbi apie žmoniją. Romane žmonių – veikėjų – yra gausu, pradėjus skaičiuoti susisuka galva. Tačiau jame yra ir visa jungiantis pasakotojas, susiejantis skirtingus fragmentus į visumą. Jis – autobiografinis. Regis, tokiu būdu atliepi šiuolaikinės literatūros tendencijas – dabar daug rašoma iš savojo intymumo. Ar šiuolaikinė literatūra pamažu atsisako iliuzijos, kad autorius neegzistuoja, yra nematomas?
– Tikrai sutinku, kad šiuo metu esama autobiografinės literatūros tendencijos. Tiesa, negalima sakyti, kad anksčiau jos visai nebuvo. Man tai neatrodo problemiška. Tiesa, kartais pasigirsta nuomonių, kad daugėjant autofikcinių romanų mažėja grožinės literatūros. Aš manau, kad viskas yra grožinė literatūra, tik reikia gerai ją sukonstruoti. Tiesa, kartais atrodo, kad pritrūksta alternatyvų. Aš iki šiol nebuvau parašęs nieko susijusio su savo biografija, bet čia toks žingsnis man pasirodė būtinas – pateikiau skaitytojui ištisus amžius nutikimų, bet trūko atspirties taško – kas ir ko ieško šiame romane. Tačiau tas pasakotojas ir buvo sunkiausia dalis. Dažnai sakoma, kad autofikciją rašantys autoriai užsiima niekais, kad labai lengva aprašinėti savo patirtį, bet man rašyti apie save buvo labai sunku.
– Tekste yra interviu su kaimo gyventojais, istorinių duomenų, datų, bet drauge pasakojimo gija labai jausminga. Ar nebuvo sunku suderinti šiuos du skirtingus kalbėjimo būdus?
– Manau, sunku nebuvo, nes aš taip mąstau apie istoriją. Esu iš tų, kurie ieškodami duomenų daug analizuoja, ieško gausybės šaltinių, esu labai kantrus, kartais net per daug, bet įdomiausia man atrasti už visos tos informacijos glūdinčias emocijas. Aptikęs kokį nutikimą išsyk klausiu savęs, ką turėjo jausti tai išgyvenę žmonės. Istoriniuose šaltiniuose emocijų dažniausiai nėra, tad pradėjome manyti, kad anksčiau žmonės jautė mažiau ar ne taip sudėtingai kaip mes. Aš galiu rašyti tik apie tai, ką galiu paversti emocijomis.
– Kitas tekstą jungiantis elementas, mano galva, – nuoroda į vieną Césario Vallejo eilėraštį. Ar įtraukei jį todėl, kad visada jautei ryšį su šiuo eilėraščiu, ar pats romanas to paprašė?
– Iš tiesų tai nebuvo vienintelė mano referencija – nors, žinoma, šis eilėraštis irgi svarbus. Ieškojau ko nors panašaus į litaniją, kalbėjimo būdo, kuris atspindėtų, koks cikliškas žmogaus gyvenimas. Jaučiamės esantys išskirtiniai, kitokie nei visi, bet iš esmės kartojame tą patį ciklą – daryk, ką nori, bet galiausiai visi mirsim ir būsime palaidoti. Tie mirusiųjų vardijimai, viena vertus, papasakoja dar daugiau istorijų, kita vertus, atskleidžia, koks didis yra laikas ir koks ribotas žmogaus gyvenimas. Taip pat sėmiausi įkvėpimo iš Pereco ir Bolaño sąrašų ir vardijimų.
– Romano struktūra tiesiog svaiginanti. Staiga vidury sakinio gali įvykti lūžis ir skaitytojas atsiduria visai kitoje epochoje, kitoje istorijoje. Ar tai – tik stilistinis žaidimas, ar toks stilius turi ir simbolinę prasmę?
– Visų pirma, džiaugiuosi, kad apie tai klausi, nes ši romano dalis man buvo sunkiausia. Labai norėjau sukurti tęstinumo įspūdį. Romane pasakoju šimtus skirtingų istorijų iš skirtingų laikmečių, bet reikėjo viską sujungti. Man buvo labai svarbus kinematografinis pasakojimas – juk kine taip daroma nuolatos – montažo būdu sujungiami skirtingi dalykai. Ilgai tyrinėjau kino montažo užkulisius, kol nusprendžiau, kaip parašysiu romaną. Man buvo labai svarbios Eisensteino idėjos. Žinoma, tai ne tik kompozicijos strategija – drauge tai – būdas atskleisti žmogaus gyvenimo daugialypiškumą ir sukurti perspektyvą, kuri neteistų veikėjų, tiesiog pateiktų skaitytojui įvykių grandinę, o jis pats pasirinktų, kas jam atrodo svaru.
– Mini skaitytojo laisvę rinktis. Tai – vienas iš postmodernios literatūros bruožų, drauge ir lūžiai. Galvoju, ar paveldėjome šias technikas iš avangardo kūrybos kaip paprastą žaidimą, ar jos byloja ir apie mūsų būdą suvokti pasaulį?
– Manau, kad tai tikrai kalba apie mūsų pasaulio suvokimą. Mini postmodernumą – vienas jo raktinių bruožų – liovėmės kurti globalius pasaulio paaiškinimus. Viena vertus, esame ne tokie naivūs tiesos klausimu, kita vertus, turime neapsakomai daug įvairios informacijos. Nebesugebame sukurti kažkokios globalios sistemos, net ir filosofijoje, kaip tai darė Kantas ar Platonas. Negalėdami sukurti vienodos visiems realybės, imamės ją laužyti. Pateikiame skaitytojui daugybę realybės fragmentų ir leidžiame jam pačiam atrasti tvarką. Šiandien naivu tikėtis, kad pasakotojas atsakys mums į visus klausimus. Tai – neįmanoma. Koliažas – vienintelis mums prieinamas pasaulio suvokimo būdas.
– Tokiems kūriniams reikia aktyvaus skaitytojo, kone antro autoriaus. Ar nesunku pripažinti, kad ant kūrėjo pakylos atsiranda dar vienas asmuo?
– Na, galima žiūrėti ir kitaip – sukūręs žaidimą jautiesi toks savimi patenkintas, kad nori juo pasidalinti su kitais. Aš tikiu aktyviu skaitytoju. Manau, pataikei į dešimtuką – 19 a. literatūrą nuo šiuolaikinės labiausiai skiria skaitytojo vaidmuo. 19 a. literatūra – net ir pati sudėtingiausia – veda skaitytoją prie tam tikrų rašytojo numatytų atsakymų. Tarsi platoniškas dialogas – kalbėdamasis su skaitytoju vedi jį prie išvados, kurią jau esi priėjęs. Tuo tarpu tikras šiuolaikinis romanas niekada nesprendžia, kur turi atsidurti skaitytojas. Skaitytojui suteikiami tam tikri žaidimo įrankiai. Žinoma, taip daug sunkiau. Todėl dauguma bestselerių vis dar pasižymi 19 a. literatūros schemomis, nes jos skaitytojui prieinamesnės.
– Įdomi mintis, vadinasi, populiariąją literatūrą nuo vadinamosios gerosios skiria savitas ideologiškumas?
– Taip, kartais jis būna politinis, kartais – tik pasakojimo būdas, manymas, kad skaitytoją reikia vesti. Manęs nei kaip skaitytojo, nei kaip rašytojo toks pasakojimas nedomina. Aš nenoriu perteikti žinutės. Man rūpi sukurti pasaulį, kuris taptų skaitytojo pasaulio dalimi. Žinoma, noriu skaitytojui kažką pasakyti, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia sukurti patirtį, o patirties neįmanoma išsakyti tiesiogiai.
– Viename interviu esi sakęs, kad rašant šį romaną tau buvo įdomios trys temos: meilė, mirtis, motinystė. Meilė ir mirtis – aiškios, amžinosios literatūros temos. O motinystė?
– Tiesą sakant, sąmoningai šios temos nepasirinkau, ji atsirado palaipsniui. Žinojau, kad viena romano istorijų bus mano mamos nėštumas. Mano motinos nėštumas buvo komplikuotas, galėjau visai negimti. Pamažu supratau, kad daugybė mano istorijų susijusios su motinomis – nuo motinos, kuri paslapčia mokosi rašyti, kad galėtų susirašinėti su savo sūnumi, iki tos, kuri 17 a. vieną po kito prarado keturis kūdikius. Nežinau, ar taip nutiko dėl tos pirmos mano pasirinktos istorijos, ar dėl to, kad šis romanas kalba apie kitą tradiciškai su moterimis siejamą elementą – žemę, kuri mus sukuria ir augina. Ispaniškas romano pavadinimas kilo iš vieno frazeologizmo: „amor de madre lo demás es aire“ (liet. „motinos meilė – o visa kita tik oras“). Pasilikau tik paskutinę dalį, kiek mįslingą.
– Drauge tai ir gražus gestas – ištraukti iš užmaršties visas moteris, kurios dingo didžiųjų vyrų istorijoje.
– Būtent. Neseniai darsyk perskaičiau Virginia’os Woolf „Kambarį“, vienoje vietoje ji sako: „Gali pasirodyti, kad mes, moterys, nieko daug nenuveikėm, bet mažiausiai užauginom visus šios planetos žmones.“ Tikra tiesa. Šias patirtis lyg ir vertinam, bet pamirštam, mažai apie jas rašom. Laikom savaime suprantamu dalyku – o tai labai pavojinga, nes laikydamas ką nors savaime suprantamu gali tą dalyką pamiršti, jo nevertini ir net nesupranti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
