Naujasis švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas tikras, kad negalima stabdyti bene daugiausia aistrų sukėlusios pertvarkos, susijusios su vienuoliktokais. Jų laukia ir tarpiniai patikrinimai jau kitais mokslo metais, ir kitokie egzaminai dvyliktoje klasėje. „Teisiškai nebėra galimybės atidėti, kad neturėtume krūvos ieškinių dėl pažeistų teisėtų lūkesčių“, – LRT.lt sakė ministras.
Kalbėdamas apie matematikos egzamino kartelę, dėl kurios taip pat užvirė kritika, ministras pabrėžė nesąžiningumo šiemetinių abiturientų atžvilgiu neįžvelgiantis, nors pati egzamino sistema, anot jo, ydinga ir turi būti keičiama. Tarkime, taškai bus konvertuojami į balus, pridedant penkis taškus. Tad gavusieji 35 taškus, pelnys 40 balų. O ir egzaminai bus du.
– Ministro darbas toks, kokį ir įsivaizdavote? – LRT. lt paklausė G. Jakšto.
– Panašus. Nesu naujokas ministerijoje, teko iš arti stebėti ministrės darbą, tai panašiai jį ir įsivaizdavau.
– Gyvenate dar praėjusiais mokslo metais ar jau būsimu rugsėju?
– Jau turime visų valstybinių egzaminų rezultatus, šiuo metu abiturientai gauna atestatus. Ir, žinoma, intensyviai ruošiamės naujiems mokslo metams, kad galėtume sėkmingai startuoti, nes suprantame, kad pokyčių yra visai nemažai.
Visi tie pokyčiai yra natūralūs. Mano supratimu, pokyčių kaip dabar, kaip kad ugdymo programų atnaujinimas, turėtų būti kone kiekvienais metais. Turėtume to nenusigąsti, būti lankstesni, nes dabar gauname pastabų ir iš tėvų, kad mokome to, kas buvo aktualu prieš dešimt metų. Bet kol parengtos programos startuoja, jos jau būna senstelėjusios. Tad norėtųsi, kad programų pokyčių procesas būtų paprastesnis ir lengviau priimamas.
Jei visada ruošimės tol, kol kiekvienas gausime visą metodinę medžiagą, visuomet atsiliksime ir mokysime to, ko reikėjo prieš keletą metų, o ne to, ko reikia dabar ar ko reikės ateityje.
– Matematikos egzamino vėl neaplenkė triukšmas. Šiemet kritikos objektu tapo egzamino vertinimo kartelė. Kaip jūs žiūrite į tai, kad kartelė buvo 10 taškų, o ne, kaip kad pastaraisiais metais, – devyni? Ar tai buvo sąžininga abiturientų atžvilgiu?
– Manau, kad tai buvo sąžininga. Išlaikymo kartelė yra fiksuota ir ji niekada nėra keliama, tačiau gali būti mažinama. Bet norėtųsi paaiškinti, kodėl yra tokia kartelė.
Svarbu suprasti, kad tokį patį egzaminą laiko ir tie, kas mokėsi matematikos bendruoju, ir tie, kas mokėsi išplėstiniu kursu. Tad pažiūrėkime į egzamino sandarą. Abiturientas gali maksimaliai surinkti 60 taškų: 40 proc. iš tų taškų yra iš bendrojo kurso užduočių, 60 proc. – iš išplėstinio kurso.
Kad egzaminą normaliai galėtų išlaikyti tie, kurie mokėsi tik bendruoju kursu, turi būti nustatyta normali kartelė. Ką reiškia normali kartelė? Standartiškai nuspręsta, kad tai 40 proc. įveiktos užduoties. Skaičiuodami tuos 40 proc. pagal bendrojo kurso mokiniams skirtas užduotis, ir gauname tą mistinę 16 proc. kartelę. Kadangi 16 proc. nuo 60 taškų yra 9,6, suapvalinus gauta 10 taškų kartelė. Pabrėžiu, išlaikymo kartelė visuomet buvo tokia.
Kartelė negali būti keliama, bet yra nustatyta procedūra, kokiomis aplinkybėmis kartelė galėtų būti žeminama. Tarkime, dėl nekorektiškos egzamino užduoties. Tuomet komisija įvertina, ar tokiomis aplinkybėmis reikėtų pridėti po vieną tašką, ar nuleisti kartelę išlaikymui, o gal tam tikram pasiekimų lygiui. Tas kalibravimas yra labai natūrali procedūra, taip veikia daugybė vertinimo sistemų.
Turbūt rastume vos kelis žmones, kurie galėtų atmintinai pasakyti, koks taškų skaičius kokį balų skaičių reiškia.
G. Jakštas
Tad aš nemanau, kad čia kažkas neteisėto ar iš esmės negero vyko. Jei kartelė būtų aukštinama, tuomet būtų blogai. Bet kai yra išlaikoma tokia, kokia yra numatyta tvarkoje, sakyti, kad kažkieno lūkesčiai pažeisti, negalima.
Bet, apskritai paėmus, manau, kad sistema yra nelabai sąžininga. Turiu galvoje tai, kad tokį pat egzaminą laiko ir tie, kurie dalies užduočių net negali išspręsti, nes niekada to nesimokė, mat pasirinko bendrąjį kursą. Todėl ir einame to, kad turėtume du valstybinius brandos egzaminus, kurie būtų atitinkamai skirti tiems, kurie mokėsi bendruoju, ir tiems, kurie mokėsi išplėstiniu kursu, link. Tokie pakeitimai atsiras nuo 2025 metų. Kad nebebūtų taip, kad laikau egzaminą, bet žinau, kad net ir viską atsakęs iš to, ką mokiausi, surinksiu vos 40 proc. taškų.
Dar vienas mistinis dalykas, susiklostęs Lietuvoje, yra taškų konvertavimas į balus. Turbūt rastume vos kelis žmones, kurie galėtų atmintinai pasakyti, koks taškų skaičius kokį balų skaičių reiškia, nes tai nėra tiesinis konvertavimas taikant formulę.
Ką mes norime padaryti? Kad būtų taip: kokį gauni taškų skaičių, tokį gauni ir balų skaičių. Tam, žinoma, reikia pokyčio, kad maksimalus taškų skaičius būtų 100, o ne 60, kaip kad yra dabar.
Taip pat norime palikti galimybę laikančiajam egzaminą padaryti klaidų. Jeigu nori gauti šimtą balų, nereikš, kad negali padaryti kokios nors klaidelės. Numatyta, kad nuo 2025 metų maksimalus taškų skaičius bus šimtas, o balai bus skaičiuojami taip – prie surinkto taškų skaičiaus pridedant 5, bet neviršijant šimto. Tad jei surinkau visą šimtą taškų, tai ir bus šimtas balų. Jei surinkau 96 taškus, bus šimtas balų. Jei surinkau 35 taškus, pridedame penkis ir išeina 40 balų. Tokia skaičiavimo sistema bus taikoma visiems egzaminams. Ir, kaip kad sakiau, visi atėję į egzaminą gautų tokias užduotis, kurioms ruošėsi mokykloje pagal savo pasirinktą lygį.
Dar viena problema, kuri yra dabar, – tiems, kurie mokėsi išplėstiniu kursu ir turėtų mokėti išspręsti visus uždavinius per matematikos egzaminą, pakanka išspręsti vos 16 proc., kad išlaikytų. Matome, kad tai nėra visiems sąžininga sistema.
– Ministre, sakėte, kad abiturientų lūkesčiai nebuvo nuvilti. Sutikite, ne visi abiturientai akylai skaito egzamino instrukciją.
– Tiesiog yra tokia tvarka. Jei laikomės tvarkos, kaip gali būti pažeisti lūkesčiai?
– Kodėl matematikos egzaminas yra vienintelis, kurio vertinimo kartelė kaitaliojama?
– Neatsakyčiau, ar kitiems egzaminams kartelė nebuvo koreguojama. Sistema yra bendra. Yra dalykininkų komandos, kur yra komisijos pirmininkas, vyriausieji vertintojai, vertintojai. Jie po egzamino užduočių vertinimo išnagrinėja užduotis, sąlygas ir tuomet sprendžia, ar reikėtų pakeitimų vertinimo skalėje, nes galbūt kažkas buvo nekorektiška, per sudėtinga. Tai jei komisija siūlo, tuomet sprendžia jau kita, stambesnė, komisija, kuri žiūri į visą egzaminų paveikslą, ar reikėtų tuos siūlymus priimti. Tai nėra sprendžiama ministro įsakymu. Tai sprendžia dalykininkų, ekspertų komandos.
– Kitų mokslo metų aktualija, sukėlusi didelį triukšmą, – tarpiniai patikrinimai. Nusprendėte galutinai – jie bus?
– Sakyčiau, įvertinau, kur mes esame, kas yra padaryta, taip pat atsižvelgiau į teisinį reguliavimą. Sprendimo šioje vietoje neturėjau. Nes arba apsisprendžiu, kad paliekame, kaip yra, ir tada mes turime absoliutų chaosą, mat jau yra priimti įstatymo pakeitimai, kurie įsigalioja nuo 2025 m., ir ten yra užkoduota, kokie baigiant mokyklą turi būti išlaikyti egzaminai, taip pat tai, kad turime keisti programas, arba dirbame, kaip kad jau numatyta.
Jeigu keistume įstatymo įsigaliojimo terminą, turėtume atsižvelgti, kad liko mažiau nei dveji metai iki permainų. Vienuoliktokai jau renkasi, ką mokysis ir kokiu lygiu. Tad mes turėtume krūvą pažeistų teisėtų lūkesčių. Tad nėra pasirinkimo galimybės – arba darome, arba pasiduodame ir visa švietimo sistema grimzta į chaosą.
Tada tame kelyje, kur nėra kito pasirinkimo, turime svarstyti, kaip galėtume geriausiai pasiruošti. Dabar ir dedame visas pastangas, kad tarpiniai patikrinimai nesukeltų papildomos naštos, kuri būtų neįveikiama mokykloms, kad būtų aišku, kaip juos reikės laikyti, kad būtų viskas logistiškai sudėliota, kad mokytojams, jei atsiranda papildomas krūvis, būtų kompensuojama, kad vaikai, kurie bus pirmieji laikantys tarpinius patikrinimus, nenukentėtų. Atsižvelgiant į tai, jie galės perlaikyti tarpinį patikrinimą dvyliktoje klasėje.
Tad dabar žengiame žingsnius ir priimame sprendimus, kad visa tai būtų sklandu.
– Svarstėte pasidavimo variantą?
– Ne. Teisiškai nebėra galimybės atidėti, kad neturėtume krūvos ieškinių dėl pažeistų teisėtų lūkesčių.
– Tiesiogiai su tarpiniais patikrinimais susijęs dalykas – atnaujintos bendrojo ugdymo programos, jos rugsėjį startuos dalyje klasių. Mokytojai sako, kad ir atnaujintos programos kelia nerimą, mat ugdymo planai pagal jas dar skylėti. Vadovėlių stinga. Sutiktumėte?
– Sutikčiau, kad dar nevisiškai pasirengta.
Kiekvienam dalykui kiekvienoje klasėje turime būti tinkamai pasiruošę. Tas pasiruošimas gali būti skirtingas, nes programos keičiasi skirtingai. Kai kur atsiranda viena papildoma tema, kai kur per visas temas horizontaliai atsiranda kažkoks kitas kontekstas.
Jei tiesiog atsiranda nauja tema, kai kuriais atvejais galime naudotis neatnaujintais vadovėliais. (...) Sename vadovėlyje turėti tris papildomus įdedamus lapus, kur būtų visa nauja medžiaga, mano supratimu, pakaktų ir būtų ekologiškiau. (...)
Yra ir tokių variantų, kai kuri nors tema perkeliama į kitą klasę. Tokiu atveju dirbame nuosekliai iš vieno vadovėlio, atėjo ta perkeltoji tema, mokomės iš kitos klasės vadovėlio, grįžtame prie ankstesnio. (...)
Dalis metodinės medžiagos dar rengiama, bet iki Rugsėjo 1-osios, tikiuosi, būsime pasiruošę.
Tad manau, kad yra pakankamai pasirengta, kad galėtume startuoti. Ar tai yra šimtaprocentinis pasiruošimas ir niekam nebus nieko nauja, viską turėsime padėta ant stalo? Taip nebus. Tikrai bus papildomo vargo, kurį turėsime įveikti pereinamaisiais metais. (...)
Manau, kad programų atnaujinimas turėtų būti nuoseklus, nuolat vykstantis procesas. Kone kiekvienais metais programoje galėtų atsirasti naujų temų, priklausomai nuo dalyko. Tarkime, išleistas naujas literatūros kūrinys, kuris, ekspertų manymu, toks svarbus, kad jį turėtų nagrinėti vaikai. Kodėl turime laukti penkerius metus, rengti naują programą, užuot jį įtraukę iškart?
– Lietuvoje pertvarkomas ir mokyklų tinklas. Koks jis bus rugsėjį?
– Neabejoju, kad kai kuriose savivaldybėse bus pokyčių, bet tai nebus drastiška.
Man atrodo, mokyklų tinklo pokytis nėra jokia reforma, tai yra higiena. Kaip kad programų atnaujinimas nėra reforma, tai yra higiena.
– Ar turite slaptą receptą, kaip mokytojų stygiaus problema galėtų būti išspręsta?
– Man atrodo, kad mes viešojoje erdvėje dažnai painiojamės tarp sąvokų, kas yra mokytojų poreikis, kas yra jų trūkumas, o ką mes vadiname mokytojų trūkumu. Neretai kaip mokytojų trūkumas įvardijamas tiesiog papildomas mokytojų poreikis nuo naujų mokslo metų, kai dalis mokytojų išeina iš darbo.
Tai yra normalus pasikeitimo procesas, juk kiekvienoje institucijoje, versle, privačiame, viešajame sektoriuje visuomet dalis žmonių išeina iš darbo ir ateina nauji. Ir tas poreikis ne visuomet reiškia trūkumą.
Ką vis dar matome – ne visi įgijusieji pedagogo kvalifikaciją nueina dirbti mokytojais. Matome, kad yra nemažai parengtų mokytojų, kurie anksčiau nedirbo mokykloje. Matome, kad anksčiau buvo ruošiama gerokai per daug tam tikrų dalykų mokytojų, tad, tarkime, vos keli procentai baigusiųjų kūno kultūros pedagogiką nueidavo dirbti į mokyklas, nes jų būdavo parengiama dešimtimis kartų per daug.
Dabar turime pasiekę neblogą skirtingų dalykų mokytojų rengimo pusiausvyrą. Ten, kur trūksta labiausiai, rengiama daugiau. Ten, kur trūksta mažiau, ruošiama mažiau.
Šiuo metu turime šimtus dalykininkų studentų. Mokyklos gali pasirašyti sutartį su studentu, likus mažiau nei metams iki studijų baigimo, kad įsipareigoja jį priimti dirbti, o studentas – kad ateis pas juos dirbti. Šiuo laikotarpiu gaunama daugiau nei 500 eurų stipendija. Mokykloms tai suteikia užtikrintumo, kad nereikės jaudintis prieš naujus mokslo metus.
Kartais tai, kad kažkurios mokyklos neranda mokytojų, lemia ir profesijos patrauklumo, ir mokyklos patrauklumo dedamoji. Suprantame, kad mokyklos yra nevienodos, dažnai girdime apie skirtingas sąlygas mokyklose. Finansinės, žinoma, visur panašios, bet dėl kitų, tokių kaip biurokratija, administracinė našta, yra milžiniški skirtumai tarp mokyklų. Mūsų pareiga siekti minimalaus standarto, ką kiekviena mokykla turėtų turėti įsidiegusi, kad neapkrautų mokytojo darbais, mažiau susijusiais su vaikų ugdymu.
Mokytojo profesijos prestižas, darbo vietos patrauklumas priklauso nuo daugybės faktorių, kuriuos gali įgyvendinti ne tik ministerija, yra dalykų, kuriuos turi padaryti savivaldybė, mokykla.
Kalbame su mokytojais, mums skauda dėl kiekvieno tokio atvejo.
G. Jakštas
Trimitavimas, kad trūksta tūkstančio mokytojų, bet laisvų darbo vietų neskelbiant nei Užimtumo tarnyboje, nei ministerijos parengtame puslapyje? Ką galiu pasakyti apie tokios institucijos vadybą, žmogiškųjų išteklių vadybą? Užimtumo tarnybos duomenimis, yra daugiau ieškančių darbo mokytojų, nei yra laisvų darbo vietų. Nebūtinai tai atspindi realybę, tai gali atspindėti ir tai, kad mokyklos niekur nepateikia duomenų, kad yra laisva darbo vieta, galbūt bando tyliai susirasti mokytoją. Bet duomenis reikėtų pateikti – mes, turėdami informaciją, nacionaliniu mastu galėtume įgyvendinti pokyčius.
Turime pagalvoti, kad joks ministras neatves į mokyklą naujo mokytojo. Turime žengti tam tikrus žingsnius ir patys.
– Konkursas į Nacionalinės švietimo agentūros direktoriaus vietą pasiekė finalinį etapą. Kas nugalėjo?
– Kalbėjausi su dviem atrinktais kandidatais. Iš jų turėjau pasirinkti vieną. Jį pasirinkau. Dabar Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vertina, ar žmogus yra tinkamas užimti tokio lygio pareigas. Kol STT neįvertino, atskleisti, koks kandidatas buvo pasirinktas, negaliu.
– Ministre, pastaruoju metu mokytojų bendruomenę sujudino kelios istorijos, bylojančios apie mokytojų pervargimą, perdegimą. Jūs spėjote pajusti nuotaikas švietimo bendruomenėje?
– Išties skaudu, kai puikiai dirbantys mokytojai profesionalai pavargsta nuo darbo mokykloje. Bandome suprasti, kokios yra to priežastys. Su mokytojais bendrauju tiesiogiai.
Su mokytoju, kuris viešai paskelbė išeinantis iš mokyklos ir įvardijo gana abstrakčias priežastis, kalbėjausi asmeniškai bandydamas suprasti, kokios konkrečiai yra priežastys, kokie veiksmai mokyklose, kas ten vyksta, kad priverčia palikti darbą, kurį žmogus mėgsta. Manau, kad dažniausiai tai yra pačios mokyklos klausimas, todėl norisi imtis lyderystės, kad mokyklos turėtų bent minimalų standartą, kaip teikti pagalbą mokytojui, kokios turėtų būti dokumentų valdymo sistemos. Neretai matome, kad tai procedūriniai veiksmai, kad direktoriui vieną dieną reikia kažkokios pažymos vienokia forma, kitą – kitokia, trečią – dar kitokia. Nuo to beprasmio veiksmo yra pavargstama.
Turime pasiekti tokį standartą, kad mokytojui būtų kuo patogiau dirbti.
Kalbame su mokytojais, mums skauda dėl kiekvieno tokio atvejo.
– Visos bėdos tik mokykloje? Ar jūs, kaip ministras, taip pat įsipareigosite siekti, kad mokytojo kasdienybė taptų lengvesnė?
– Bėdos mokykloje yra ir ministerijos atsakomybė. Jei kuri nors mokykla tvarkosi puikiai, o kita – silpnai ir jos abi atitinka mūsų nacionaliniu lygiu keliamą standartą, vadinasi, mūsų standartas per žemas. Tai yra mūsų atsakomybė, todėl dėsime pastangas, kad pasiektume aukštesnį standartą.
