Nepaisant skambių pareiškimų apie gilėjantį bendradarbiavimą, Rusijos ir Šiaurės Korėjos suartėjimas neturi perspektyvų, sako vienas ryškiausių Europos tarptautinės politikos ir Branduolinio saugumo ekspertų Karlas Heinzas Kampas. Tačiau pasak ilgamečio NATO ir Vokietijos saugumo politikos patarėjo, metas ruoštis laikotarpiui, kai branduolinių ginklų tik daugės, o jų neplatinimo ir ribojimo tarptautinių susitarimų neliks.
– Norėčiau pradėti mūsų interviu nuo aktualijų ir Vladimiro Putino vizito į Šiaurės Korėją, kur jis kalbėjosi su šios šalies lyderiu, žinomu dėl branduolinių grasinimų. Kaip toli gali nueiti šių šalių bendradarbiavimas branduolinių ginklų srityje?
– Visų pirma, tai dviejų šiuo metu pavojingiausių ar agresyviausių lyderių pasaulyje susitikimas, visada nerimauta ir nuogąstauta, kad jie gali vienas kitą palaikyti. Rusija gali Šiaurės Korėjai tiekti raketų technologijų ir maisto – du dalykus, kurių Šiaurės Korėjoje reikia. Šiaurės Korėja gali aprūpinti Rusiją reikiama amunicija.
Taigi Vakaruose gausu susirūpinimo šia autokratų ašimi: tai Baltarusija, Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, Venesuela, Iranas. Tačiau galų gale, išskyrus Kiniją, tai neturtingų šalių ašis, šalių, kurios iš tikrųjų neturi šviesios ateities. Taip, tai kelia susirūpinimą, bet manau, kad abi šalys neturi per didelių perspektyvų su dabartine jų vadovybe.
– Tačiau matome, kad Rusijos agresyvi retorika tampa vis agresyvesnė Vakarų atžvilgiu. Žinoma, tokie grasinimai – dalis Rusijos branduolinės doktrinos. Kiek iš tiesų rimtai reikėtų vertinti Rusijos branduolinius grasinimus ir tikimybę, kad ji ryšis šį ginklą panaudoti Ukrainoje?
– Pirmiausia reikia suprasti, kad Rusijos branduoliniai grasinimai yra tas skėtis, po kuriuo Rusija gali vykdyti šį karą, neleisdama mums tiesiogiai įsikišti. Įsivaizduokite, kad Rusija neturėtų branduolinių ginklų. Tada, žinoma, Jungtinės Valstijos, NATO ar kas nors kitas būtų seniai įsikišęs ir ryžtingai nugalėtų Rusiją. Taigi branduolinių ginklų panaudojimo grėsmė mus nuo to sulaiko. Tačiau Putino viltis, kad branduolinė grėsmė atkalbės mus nuo paramos Ukrainai, nepasiteisina. Tai veikia vis silpniau, todėl jam nuolat reikia kartoti neva kalba rimtai.
Nesupraskite manęs neteisingai, branduolinė grėsmė egzistuoja. Branduolinė eskalacija tikėtina, tačiau kol kas tai neįvyko. Bloga žinia – mes nežinome, ar penkis kartus neperžengusi raudonos linijos, neperžengs jos šeštą.
– Norėčiau pasiteirauti apie branduolinių ginklų susitarimus. Matome, kad jų nesilaikoma, jie pažeidžiami ir paskutinė Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis greitai baigs galioti – ar žengiame į laikotarpį, kai branduolinė ginkluotė taps nebereguliuojama?
– Neturėsime jokių branduolinių ginklų kontrolės susitarimų su Rusija, taip pat su Kinija – daugelį metų. Nes neliko jokio pasitikėjimo, kad Rusija tokių susitarimų laikysis. Tai katastrofa, nes ginkluotės susitarimai yra komunikacijos linijos, skirtos pasitikėjimui ugdyti. Mums to trūksta ir kitų variantų šiuo metu nėra.
Kitu vertus, galime pamiršti idėją apie pasaulį be branduolinių ginklų, taigi, Jungtinių Tautų branduolinių ginklų draudimo sutartys neturi jokios vertės. Tačiau nėra taip ir blogai, nes tai buvo iliuzija nuo pat pradžių. Taigi teks gyventi su tuo, kad Rusijos, kaip ir Kinijos, branduoliniai pajėgumai artimiausiais metais nesikeis, o kalbant apie Kiniją, tik didės. Rusija galbūt tam neturės ir išteklių.
– Kalbant apie Kiniją, ar NATO pasirengęs susitvarkyti ne su viena, o su dviem priešiškomis branduolinėmis galiomis, kai Kinijos branduolinis arsenalas auga taip greitai?
– NATO pradeda tam ruoštis. Štai kodėl NATO viršūnių susitikime po poros savaičių Vašingtone bus ir mūsų partnerės Azijoje: Australija, Japonija, Pietų Korėja ir Naujoji Zelandija. Nes Vakarai yra ne tik Europoje, Vakarai taip pat yra Kinijos kaimynystėje, egzistuoja bendras požiūris apsidrausti nuo Kinijos. Tačiau skirtingai nei Rusija, kuri nėra aktuali ekonomine prasme, Kinija yra svarbi. Daug mūsų NATO šalių ekonomiškai priklauso nuo Kinijos, o Kinija priklauso nuo mūsų. Todėl Europos Sąjungoje, o dabar ir NATO sakome, kad Kinija yra partnerė, konkurentė ir sisteminė varžovė. Tačiau pastaraisiais metais ji daug labiau sisteminė varžovė nei partnerė.
NATO diskutuoja apie galimybę iš naujo aktyvuoti dalį branduolinių ginklų – ir tai visiškai normali diskusija, nes NATO, Jungtinės Valstijos per pastaruosius metus reikšmingai atitraukė branduolinius ginklus. Paskutinis didelis atitraukimas buvo 2007-aisiais, kai JAV ištuštino vieną branduolinių objektų Vokietijoje, Ramšteine, iš jo išgabenta 130 branduolinių ginklų, jie grąžinti į Ameriką.
Dabar kyla klausimas, ar NATO turi užtektinai branduolinių pajėgumų, nesikeičiančių nuo praėjusio dešimtmečio, kai pasaulis visiškai pasikeitė. Turimų ginklų užtenka, ar ne? Atsakymas nebūtinai turi būti taip. Bet privaloma tai aptarti. Požiūriai skirtingi, tačiau NATO dabar diskutuoja, ar dabartinės branduolinės laikysenos – ginklų kiekio, kur ir kokie ginklai dislokuoti – užtenka. Tai normali diskusija.
– Tačiau Vakaruose kalbos apie branduolinius ginklus vis dar savotiškas tabu, tema, kurios vengiama. Kodėl taip yra, ar tai turėtų pasikeisti dėl agresyvios Rusijos retorikos?
– Branduolinis atgrasymas yra tam tikras signalas. Siunčiu jums signalą – jei užpulsite mane, žala jums bus didesnė už bet kokią naudą ir tikiuosi, kad mano signalą supratote teisingai. Tada jūs siunčiate signalą atgal ir taip toliau. Tai visas reikalas.
Rusija pastaruoju metu perspėjo apie daugybę dalykų. Yra išprotėjusių žmonių, pavyzdžiui, Karaganovas ar Medvedevas. Nemanau, kad juos reikia vertinti rimtai. Kas kalba rimtai, tai Putinas: jis daug atsargesnis, kalbėdamas apie branduolines grėsmes. <...> Taigi tai vienas iš būdų siųsti signalą, kad jei panaudosite branduolinius ginklus, mes galime užtikrinti, jog kentėsite taip pat, todėl geriau apie tai net negalvokite.
