„Disko metimo sektoriuje manyje atgimsta toks pirmykščio žmogaus būvis. Ten aš šimtu procentų esu savimi. Aš galiu ten būti vaiku, galiu rėkti, galiu džiaugtis, galiu juoktis ir galiu verkti. Ten aš esu visas ir jaučiu pilnatvę“, – sako iš Virgilijaus Aleknos Lietuvos disko metimo istorijos estafetę perėmęs pasaulio ir Europos čempionas Andrius Gudžius.
2024 m. lengvaatlečiams yra išskirtiniai. Pagrindiniu metų tikslu yra tapusios Paryžiaus olimpinės žaidynės, tačiau iki jų dar laukia Europos čempionatas Romoje. Belaukiant svarbiausių sezono startų ir tikint svajone, kad olimpiniame disko metimo sektoriuje vėl išvysime net tris Lietuvos lengvosios atletikos milžinus, LRT.lt pristato 5 dalių interviu ciklą „Lietuvos disko metimo istorija“. Ketvirtasis jo herojus – naują erą Lietuvoje pradėjęs Andrius Gudžius.
„Lietuvoje būti disko metiku, rungties, kurią pelnytai galima vadinti trečiąja religija, atstovu – tikrai nėra lengva misija. Andrių pažįstu jau daugiau nei pusę jo gyvenimo metų. Kartu augome, kartu keliavome nelengvu, bet nepakartojamu sporto keliu. Tai žmogus, kuris pasiekė nuostabių rezultatų. Tai žmogus, kurį pelnytai Lietuvos lengvaatlečiai išrinko komandos kapitonu. Širdyje esu įsitikinęs, kad tolimiausi Andriaus metimai mūsų dar laukia“, – Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis.
Į didžiąją disko metimo sceną A. Gudžius prasibrovė 2017 m., kai jo rezultatai augo kaip ant mielių, o įspūdingą sezoną papuošė triumfas Londone vykusiame pasaulio čempionate (69,21 m) ir vėliau iškovota „Deimantinės lygos“ taurė (68,16 m). 2018 m. lietuvis savo odisėją sėkmingai pratęsė ir tapo Senojo žemyno disko metimo karaliumi (68,46 m).
Nuo to laiko atletą regime visuose svarbiausiuose čempionatuose, kuriuose, nepaisydamas buvusių traumų ar kitų sezono metu iškilusių sunkumų, A. Gudžius atiduoda visą savo širdį.
Susikaupęs, užsispyręs, atsidavęs ir kovojantis iki galo – būtent tokie žodžiai iškyla mintyse televizoriaus ekrane stebint sportininko pasirodymus. Visgi pats atletas tikina, kad toks jis yra ir kasdieniame gyvenime.
„Aš esu žmogus, kuris mėgaujasi gyvenimu. Aš žmogus, kuriam, mano nuomone, pasisekė, kad jis buvo atvestas į šį kelią ir susietas su sportu. Realiai tai yra taip – ką matote per televizorių, tai toks esu ir kiekvieną dieną. Tas maksimalizmas sporte persikelia ir į gyvenimą.
Sportuoti pradėjau tikrai gana anksti, tą darau jau beveik 20 metų. Būtent sportas mane suformavo. Toks ir esu... Galbūt šiek tiek ir „nesveikas“ dalykas, bet ką jau pradedu, tą būtinai turiu pabaigti, itin spaudžiu save. Visgi kol kas gyvenimas rodo, kad ši savybė nėra jau tokia bloga, tas maksimalizmas man padeda. Žodžiu, esu paprastas žmogus, su širdimi, atsidavęs sportui“, – teigia 33-ejų A. Gudžius.
Vienkiemyje netoli Vilkijos užaugęs sportininkas taip pat pabrėžia, kad būtent gyvenimas kaime prisidėjo prie jo asmenybės, kurios bruožai vėliau sėkmingai persikėlė į profesionalų sportą, susiformavimo. A. Gudžiaus teigimu, vaikystėje tiesiog nebuvo jokio kito pasirinkimo – tik eiti padėti tėvams, fiziškai sunkiai dirbti, nes niekas kitas kaime už tave to padaręs nebūtų.
„Ir visiškai nesvarbu, ar tu tėvas, ar vaikas, ar senelis, ar močiutė. Yra darbai – reikia juos padaryti. Neprisiveši malkų – žiemą šalsi užpakalį. Nenusikasi bulvių – sėdėsi tuščiu pilvu. Taip galbūt ir atsirado tas suvokimas, kad niekas tavo darbų nenudirbs. Nori tu ar ne, bet tėvai tave spaudžia. Negi sėdėsi kaip caras, o tėvai už tave ars? Na ne...
Taip pat skaitykite
Tas užsispyrimas, matyt, kažkiek vėliau ir prideda. Visgi negalime nieko sakyti, kad yra tik taip, nes turime tūkstančius istorijų, kai kaimo žmonės visiškai kitais keliais nueina. Žinoma, kaimiškas gyvenimas grūdina, kažkiek suformuoja charakterį, kuris sporte yra itin reikalingas. Mano atveju, vaikystėje buvęs nepriteklius tikrai pridėjo noro gyventi geriau ir stengtis dėl to“, – sako A. Gudžius.
Dar vaikystėje atsiradęs noras pačiam klotis geresnio gyvenimo pamatus netrukus persikėlė ir į sportą, o įdėtos pastangos ir išlaikytas užsispyrimas nenuėjo veltui. Dar vaikystėje jėgas su Lietuvos disko metimo legenda Vaclovu Kidyku suvienijęs sportininkas gana greitai atrado save, po kojomis ėmė kristi įvairios pergalės bei rekordai.
Pasaulio ir Europos čempionu tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų gretose tapęs A. Gudžius būtent V. Kidykui atiduoda didžiausią duoklę, nes, pasak jo, treneris visados jį vedė į priekį ir todėl prilygsta netgi tėčiui.
„Treneris man yra visiškai kaip tėtis. Galiu ranką pridėjęs prie širdies pasakyti, kad jis tikrai man nesiskiria nuo tėčio. Jis užaugino mane, suformavo kaip vyrą, žmogų. Galbūt tam tikrose vietose davė netgi daugiau nei tėvai, nes su juo ir laiko daugiau praleidau. Man jis buvo ir yra pavyzdys ne tik sporte, bet ir gyvenime. Už tai, koks aš dabar esu tėtis ir vyras, mano žmona turėtų padėkoti Vaclovui. Šiltas ir artimas ryšys egzistuoja ir dabar, egzistuos manau ir iki tol, kol kažkuris iš mūsų išeis iš šio pasaulio“, – pabrėžia Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės kapitonas.
Taip pat skaitykite
Priešingai nei praėjusių šio interviu ciklo herojų, A. Gudžiaus disko metimo istorija dar nėra pasibaigusi, ji vis dar tęsiasi. Per beveik 20 metų disko metimo scenoje A. Gudžius iškovojo daug skambių pergalių ir patyrė daug skaudžių pralaimėjimų, tačiau tokios emocijų puokštės ir reikėjo tam, kad atletas atsidurtų šiame gyvenimo taške. Paklaustas, kas iš tiesų yra geras disko metikas, sportininkas nesudvejojo ir pabrėžė, kad geras yra tas, kuris sugeba atsitiesti.
„Geras yra tas, kuris pralaimėjęs dešimt kartų, vienuoliktą sykį gali laimėti. Taip sakau iš savo asmeninės patirties. Aš nežinau kito metiko, kuris būtų tiek kartų prastai pasirodęs, nors tuo metu ir buvo gerai pasiruošęs, – tik save. Jeigu sugebi pralaimėti visą sezoną, bet gerai pasiruošti kitam ir gebi kažką įrodyti sau bei aplinkiniams, tai tada ir esi geras disko metikas.
Taip pat skaitykite
Tai galioja apskritai visiems atletams. Sportininkus nulipdo ne pergalės, sportininkus nulipdo pralaimėjimai. Net nežinau, kaip dar kitaip galėčiau pasakyti“, – sako A. Gudžius.
Jo kelionę stebėjome pernai, galėsime sekti ir olimpiniais 2024-aisiais. Būtent todėl galima teigti, kad A. Gudžiaus istorija šiuo metu unikaliai pildo Lietuvos disko metimo metraščius – joje susijungia viskas: praeitis, dabartis ir ateitis.
– Prieš keliaudami laiku atgal, į pradžią, dar pažvelkime į praėjusius metus. Kaip vertinate savo 2023-iųjų sezoną? – buvo paklausta A. Gudžiaus.
– Nežinau, man tie metai tokie kažkiek nepavykę ir nerealizuoti. Pasiruošęs buvau žymiai geriau. Nepavyko savęs parodyti varžybose, todėl yra kažkoks lengvas nusivylimas. Treniruotėse mečiau ir 70, ir 71 metrą, bet varžybose to neparodžiau.
– Visgi dabar jau visos mintys krypsta į 2024-ųjų Paryžių?
– Taip, olimpiada. Dirbame, esu sveikas, stiprus – dar pačiame jėgų žydėjime. Taikinys pakabintas ant medalių. Į ten dabar ir taikau, ten visos mintys, tam visą save ir atiduodu. Visa kasdienybė yra sudėliota aplink tai.
– Kaip apskritai atrodo sportininko kasdienybė, kai jis ruošiasi naujam sezonui?
– Žiemą būna toks nuobodus etapas. Treniruotė, po jos seka poilsis ir taip viskas sukasi ratu. Malonioji dalis yra laikas su šeima, o vėliau vėl – atsikeli, eini į treniruotę, tada ilsiesi ir t. t. Tai tokia rutina, bet ji yra tiesiog privaloma, jeigu nori pasiekti kažkokių rezultatų. Tokia ta mūsų duona. Kad gautum tą malonųjį procesą, prieš tai dar reikia prie puodų nemenkai pastovėti (nusijuokia). Būna sunkus darbas, fizinio pajėgumo kėlimas, o tikrieji metimai laukia tik pavasarį. Reikia dirbti protingai ir nuosekliai, kad nebūtų patirta jokių traumų.
– Taigi tas visas pasiruošimas, savęs atidavimas ir pasiaukojimas profesionaliame sporte yra neįtikėtinai sunkus darbas?
– Jis yra sunkus, bet jis sunkus tik fiziškai. Aš niekada nepateisinau – aišku, dabar po šito susilauksiu priešų, bet vis tiek parašykite – žmonių, kurie ateina ir viešai sako: „Oi, čia mes tiek paaukojome, tiek atidavėme.“ Niekas mūsų neverčia – niekas. Mes tai darome tik dėl to, kad patys jaučiame milžinišką malonumą. Mes tuo degame.
Kitas dalykas yra tas, kad profesionaliame sporte mes įsipareigojame ir valstybei, ir Lietuvos žmonėms. Valstybė juk mus finansuoja. Viskas... Jokių aukų negali būti. Jeigu aš šiandien pasakyčiau, kad viskas, baigiu karjerą – tai niekas manęs nepriverstų toliau sportuoti, nes tai mano pasirinkimas. Aš arba jaučiu atsakomybę prieš trenerius, prieš federaciją ir Lietuvos žmones, arba nejaučiu. Aš ją jaučiu ir noriu viską daryti maksimaliai, kaip tik galiu. Noriu garsinti Lietuvos vardą. Į tai įdėta labai daug pastangų, todėl ir turiu atidirbti.
– Kaip, jūsų nuomone, disko metimo rungtis pristato Lietuvą pasauliui?
– Tik iš teigiamos pusės. Labai smagu, kad šioje vietoje gaunasi toks geras kontrastas tarp gyventojų ir disko metikų, kurie yra iškovoję medalius, skaičiaus. Manau, kad disko metimas pristato Lietuvą kaip tokią užsispyrusią tautą – mūsų nedaug, bet mes turime kažkokią rungtį ir joje visuomet bandome iki tų medalių prisikrapštyti.
– Dabar nusikelkime į praeitį, į jūsų vaikystę. Koks jūsų charakterio bruožas buvo geriausias, o kokia savybė blogiausia?
– Vaikystėje nebuvau padūkęs. Vėliau, paauglystėje, buvo tas etapas, kuomet viskas yra įdomu, bet čia visi per tai pereina. Kas buvo geriausio – tai noras visada kažką kažkam įrodyti. Tas didžiulis noras įrodyti, noras būti geresniam už kitus bei save ir atvedė vėliau iki tų medalių. Mano atveju, šis užsispyrimas buvo visose srityse, ne tik sporte. Jeigu kažką susigalvojau, tai ir darysiu, nes aplinkui viskas tampa nebeįdomu. Ta savybė man ir labai padėjo, bet gal kažkur ir patrukdė. Visgi viso gyvenimo rezultatas rodo, kad šis bruožas buvo labiau geras nei blogas. Kol kas ta gyvenimo išdava, kokia ji yra dabar, man labai patinka.
– Apskritai, kokios mintys galvoje ima suktis išgirdus žodį vaikystė? Gal kažkoks ryškiausias prisiminimas atkeliauja?
– Iš tų vaikystės prisiminimų galbūt ryškiausiai yra išlikusios akimirkos, kai su seneliu žiemą sėsdavome į roges ir arklio tempiami važiuodavome į mišką. Apie tai kartais papasakoju ir savo vaikams, kalbėdamasis su žmona tai prisimenu. Man vaikystė – tai tas važiavimas su seneliu, atsisėdus ant šieno, rogėmis. Jeigu važiavimas ne į mišką, tai važiavimas į krautuvę, kuri būdavo netoli vienkiemio, kuriame gyvenome.
Šiuo metu tai turbūt yra neįmanomas dalykas, kad žiemą kažkas pasikinko arklį, sėda į roges ir apsnigtu keliu važiuoja į parduotuvę arba pas kaimyną miltų malti. Buvau toks visiškas kaimietukas. Didesnio kaimiečio niekur nesurasi, kokas aš buvau (šypteli).
– V. Kidykas pasakojo apie jūsų pirmąjį susitikimą mokykloje. Kaip jis atrodė iš jūsų perspektyvos?
– Atsimenu, kad į mokyklą Vilkijoje jis atvyko kartu su treneriu Albinu Mieliausku. Ieškojo talentų. Koridoriuje jie mane susistabdė, nes kažkuo patraukiau jų akį, gal dėl ūgio. Taip ir pasikvietė atvykti į Kauną. Pirmosiose treniruotėse bandžiau stumti rutulį, vyko tokie žaidimai.
Vėliau Vaclovas Kidykas pasiūlė pabandyti mesti diską, man pasidarė įdomu. Iš pradžių aš nieko nežinojau apie Vaclovą – nei kas jis, nei ką jis yra pasiekęs. Po to, kai pasidomėjau ir supratau, kas jis toks, kas čia vyksta, tai man akys tik išsipūtė, atsirado dar didesnis stimulas stengtis. Galiausiai ir radome bendrą kelią – treneris man visuomet buvo didžiulis pavyzdys, siekiamybė. Norėjau bent jau priartėti prie jo. Kaip tik tais metais dar vyko ir Atėnų olimpinės žaidynės, Virgilijus laimėjo medalį, tai viskas ir sukrito į vieną vietą, kol galiausiai viduje užsidegė aistra.
Visus metus, kiekvieną dieną, iš kaimo važinėjau į Kauną, kur vyko treniruotės. Po metų, kai jau kažkiek pakilo rezultatai, man pasiūlė gyventi Kaune. Tada jau ir pradėjome dirbti rimtai.
– Į Kauną išvykote būdamas dar vaiku, gana anksti atsiskyrėte nuo tėvų. Kaip prisimenate šį procesą?
– Iš vienos pusės, tai buvo labai daug noro, o iš kitos – buvo labai baisu. Įsivaizduokite, vaikui 13 metų, o išvykimas į Kauną man tada prilygo kelionei į užsienį. Yra skirtumas, kai tu gyveni vienkiemyje – šalia tik mokykla Vilkijoje, o ten viena parduotuvė. Toks buvo mano pasaulis. Gal kelis kartus dar su šeima buvau prie jūros nuvažiavęs (šypteli)... Viskas, tiek žinojau apie pasaulį. Ir čia staiga į Kauną – taigi svajonė būdavo. Žinote, kaimuose į miestą buvo žvelgiama taip, kad ten viskas yra, kad ten svajonių šalis.
Žinoma, iš pradžių buvo tas jausmas, kad nebe kartu su tėvais, gal ir sunku buvo, bet šiaip gana greitai, gal per pusmetį, persilaužiau. Atsirado kažkoks savarankiškumo suvokimas ir natūraliai prasidėjo kitoks gyvenimas.
– Jūsų rezultatai ėmė kilti gana greitai, buvo gerinami rekordai. Kas visa tai nulėmė?
– Aš manau, kad man tiesiog viskas taip sukrito. Labai pasisekė, kad buvo tokios mano fizinės galimybės ir gavau tokį trenerį. Jis labai atvirai ir plačiai į viską žiūrėjo. Pradžioje jokios mano technikos nebuvo. Kaip aš mėčiau, o Dieve (juokiasi)... Man leido mėtyti taip, kaip tik pavyksta.
Treneris labai „sveikai“ žiūrėjo į mano augimą, į pačią pradžią, todėl vėliau kažkas ir pavyko. Visgi pradžioje tie, kurie į viską žiūrėjo iš šono, sakydavo: „Ką jūs čia darote?“ Galiausiai, vėliau visa tai pasiteisino ir leido kažką pasiekti. Sukrito kortos... Gal ir dabar aš dar vizualiai neatrodau kaip tikras atletas ar disko metikas, bet treneris sugeba išspausti iš manęs maksimumą.
Abu su treneriu buvome aršaus ir „gyvo“ charakterio, tarp mūsų visuomet buvo konkurencija – jis man visada mesdavo iššūkius. Treniruotės būdavo tokios smagios ir įdomios, kad aš tiesiog laukdavau tos akimirkos, kuomet ji prasidės. Vėliau, nors namo važiuodavau itin pavargęs, tačiau net ir tada vėl norėdavau, kad treniruotė kuo greičiau ateitų. Tikriausiai iš to viskas ir gimė.
– 2010 m. pasaulio jaunimo čempionate, kuris vyko Kanadoje, iškovojote auksą. Kokia buvo tų varžybų istorija?
– Į tą čempionatą mes nuvykome siekdami kovoti dėl medalių. Žinojome, ko esame verti ir kam esame pasiruošę. Ar visa tai pavyks įgyvendinti, jau buvo kitas klausimas. Pamenu, kad varžybos buvo labai įtemptos – „degė“ ir treneris, ir aš. Kvalifikacinių varžybų metu regis net apsipykome, o finalo metu treneris, visas „drebantis“, stebėjo mano pasirodymą iš tribūnų. Buvome susitarę, kad viską bandysiu įgyvendinti pats, o jeigu kažko labai prireiks, tai kreipsiuosi.
Tai buvo pirmos tokio rango varžybos, kuriose savo rankose turėjome visus šansus laimėti. Buvo be galo daug emocijų. Visgi tai dar kartą parodo, koks jau tada buvo mūsų su treneriu ryšys. Jis suprato, kad aš pats labai „degu“, todėl tokiu atsakingu momentu man davė erdvės, patarė tik tada, kai to reikėjo. Tai ir parodo, kad komandinė siela turi būti pati stipriausia.
– Koks jausmas 19-mečiui iš Lietuvos buvo tapti pasaulio jaunimo čempionu?
– Buvo kosmosas... Viską suvokiau gal tik grįžęs į Lietuvą. Į čempionatą vyko maža mūsų delegacija, todėl visi buvome „išprotėję“, džiaugėmės. Tai atrodė kaip svajonės išsipildymas. Visgi net ir viską supratus išliko tas didžiulis alkis, ambicijos, galvojimas, ką darysime ir ko sieksime toliau. Visko buvo, bet šiaip tai vienas žodis – euforija.
– Ar po tokios pergalės nesijautėte žvaigžde?
– Aš manau, kad kažkokių minčių buvo, bet labai gerai, kad šalia manęs visada buvo Vaclovas. Jis duodavo tos laisvės, leisdavo truputėlį „pasidraskyti“, „pagaruoti“, bet kai pamatydavo, kad jau po truputį nutrūkstu nuo grandinės, tai paimdavo už apykaklės – metaforine prasme – ir pastatydavo į vietą. Todėl jis ir turi labai didelę įtaką tam, kaip per gyvenimą ėjau ir koks dabar esu.
– Jūsų didžioji karjera prasidėjo tada, kai Virgilijus Alekna dar nebuvo baigęs savosios. Ką jums davė varžymasis su legenda?
– Buvo labai smagus laikotarpis. Aš dar tik stiprėjau, o Virgis vis dar buvo itin stiprus. Nors jo karjera jau ir ėjo į pabaigą, aš turėjau be galo didelį norą bent priartėti prie jo, nors kažkiek įkąsti. Tai taip pat buvo labai svarbus variklis. Panašiai dabar yra ir su Mykolu. Aš dar esu, todėl visose varžybose jis nori mane aplenkti.
Kuomet varžydavausi su Virgilijumi, tai tiesiog būdavo taip, kad geriau jau keturis kartus išžengsiu iš sektoriaus, bet visada bandysiu kuo toliau numesti. Tai nediskutuotinai prisidėjo prie mano augimo, tobulėjimo ir rezultatų. Įsivaizduokite, tu šalia savęs turi tokią superžvaigždę, tai kitaip ir būti negali (atsidūsta). O jeigu dar paskatinamąjį žodį iš jo išgirsdavau per varžybas, tai viskas – nebesuvokdavau, kas vyksta...
– Ar manote, kad tokios išgyventos akimirkos ir parodo tą begalinį atsidavimą sportui?
– Tikrai taip. Iki kol aš su žmona susilaukiau pirmojo vaiko, tai mano gyvenime daugiau niekas neegzistavo – tik disko metimas.
– Šokime į 2017 m., kurie tapo didžiausiu lūžiu jūsų karjeroje. Tapote pasaulio čempionu, įsitvirtinote elite. Kuo tie metai buvo ypatingi?
– 2017 m. išėjo tokia savotiška bomba. Buvome labai stipriai ir gerai pasiruošę 2016 m. Rio olimpinėms žaidynėms, bet tada man lūžo pėda. Po šios traumos tie metai nuvažiavo visiškai į niekur. Tada sekė protingas darbas, gydytojų pagalba ir bandymas atsigauti. Sugijau, turėjau papildomo laiko nušlifuoti techniką. Galiausiai, ačiū Dievui, viskas realizavosi.
Tą aukso medalį iškovojau dviejų centimetrų persvara, o juk galėjo būti ir kitaip. Pasisekė, bet pasiseka tada, kai viską atiduodi maksimaliai. Ar tais metais galėjau atiduoti dar daugiau? Tikrai neįsivaizduoju... Atidaviau ir paaukojau savęs labai daug. Jeigu būčiau nepatekęs į to čempionato finalą, tai nežinau, ar būčiau toliau tęsęs karjerą, turbūt greičiau būčiau išprotėjęs.
– Tame finale 2017 m. virė itin nuožmi kova tarp jūsų ir švedo Danielio Stahlio. Kaip viskas atrodė gyvai, kokia atmosfera ten buvo?
– Ten buvo viskas, ką jūs matėte per televizorių, o ko nematėte – buvo visiškas nervų karas. Ten buvo kova su savimi, kova tarpusavyje. Visi metikai tada buvo labai stipriai pasiruošę, visi norėjo, visi nešė didžiulę naštą, nes buvo itin jauni. Tada aš tapau antru jauniausiu pasaulio čempionu per visą istoriją.
Buvo daug emocijų, daug psichologinio svorio, buvo neįtikėtinai įdomios ir sunkios varžybos – net sunku nupasakoti. Įdomiausia yra tai, kad kai atlikau tą geriausią metimą, jaučiau, jog buvo padaryta klaidų. Visgi tos emocijos ir adrenalinas taip išsprogo ir realizavosi į metrus, kad to metimo ir užteko.
– Na, o kokia emocija jus aplankė po paskutinio metimo?
– Na, kas tada – galva „sproginėja“. Norisi ir verkti, ir juoktis, ir rėkti, ir žviegti. Buvo sukilusi visa puokštė emocijų, nes tu dėl tos akimirkos dirbai visą savo sportinį gyvenimą. Vėliau, po kelių dienų, iššoko klausimas: „O kas toliau?“ Reikėjo šiek tiek laiko, kad vėl grįžtų motyvacija. Kitas sezonas tą vėlgi parodė ir leido džiaugtis vėl.
– Kaip gyvenimas pasikeitė po šios pergalės?
– Gyvenimas į gerąją pusę pasikeitė iš karto. Visi žmonės buvo labai laimingi, sulaukiau daug palaikymo ir sveikinimų. Gyvenimas pasikeitė ir iš finansinės pusės. Uždirbau pinigų, kuriuos galėjau investuoti. Iš to kartu su žmona pasistatėme ir ūkį. Tie metai parodė, kad atsidavimas, užsispyrimas ir pastangos veltui nenuėjo.
2017 ir 2018 metais neturėjau traumų, viskas puikiai dėliojosi. Visos natos grojo puikiai. Tą rodė ir rezultatai. 2018 m. asmeninį rekordą gerinau gal keturis kartus, Berlyne tapau Europos čempionu. Tai geriausia karjeros atkarpa.
– Prieš Tokijo olimpines žaidynes taip pat buvo nemažai lūkesčių, tačiau ten iškovoti medalio taip ir nepavyko. Kas, pasak jūsų, tai nulėmė?
– Tokijas buvo pati didžiausia nesąmonė, kokia tik galėjo būti. Olimpinės žaidynės turėjo vykti 2020 m., tačiau dėl COVID-19 pandemijos jos neįvyko. Mes buvome pasiruošę būtent 2020-iesiems, buvome tiesiog žvėriškai gerai pasiruošę. Tais metais demonstravau puikius rezultatus, tačiau vėliau, tą karantino žiemą, patyriau dar vieną traumą – plyšo krūtinė. Na ir žinote, tada reabilitacija, pasiruošimas ir vėl viskas iš naujo. Galiausiai Tokijuje gavosi taip, kaip gavosi. Mano olimpinės žaidynės kol kas dar neįvyko. Paryžiuje yra proga reabilituotis ir rasti meilę joms.
– Šiuo metu esate Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės kapitonas. Ką jums reiškia šios pareigos?
– Aš tai laikau tam tikra garbe. Labai smagu matyti tą jaunimą. Lietuvos rinktinei įvairiose varžybose pradėjau atstovauti būdamas dar labai jaunas, o dabar likau vienintelis iš tų, su kuriais pradėjau. Matau daugybę naujų veidų: kaip jie auga, kaip jie stengiasi ir tobulėja, kaip jiems nepavyksta ir kaip jie laimi. Aš žiūriu į juos ir matau save. Jeigu mano buvimas rinktinės kapitonu motyvuoja ar kažkaip kitaip padeda bent vienam sportininkui, tai man jau yra didžiulė garbė, dėl to be galo džiaugiuosi.
– Koks jausmas apskritai atsiranda viduje, kai suvokiate, kad profesionaliame sporte jau prabėgo tiek daug metų ir vis dar esate tame procese?
– Tai yra tik džiaugsmas. Šiuo metu aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Labai džiaugiuosi, kad vis dar galiu priklausyti sporto elitui ir kovoti dėl medalių. Gyvenu geriausią savo gyvenimo etapą.
Visi sunkumai, negandos, klaidos, pralaimėjimai ir traumos yra tavo karjeros prieskoniai. Taip, tą dieną labai skauda, būna labai nemalonu, nuvili daug žmonių. Vis dėlto viską atsimindamas iš dabartinės perspektyvos ir suprasdamas, kaip tu iš tokio dugno pakilai, kaip tu galvojai, kad galbūt tavo karjera baigėsi, bet vėl po traumų sugebėjai į Lietuvą parvežti medalį, tai į tą visą savo istoriją žiūri kaip į labai gražią.
– Kol kas paskutinį savo medalį į Lietuvą parvežėte iš 2022 m. vykusio pasaulio čempionato Oregone. Ant pakylos lipote ne tik jūs, bet ir Mykolas Alekna. Kokia tai buvo akimirka?
– Lietuvai tai buvo labai džiugi akimirka. Du lietuviai, toje pačioje rungtyje, ant tos pačios pakylos, o šalia kyla dvi trispalvės. Tie, kurie dar nežinojo, kas yra Lietuva, tądien ir sužinojo (šypteli). Niekuo nenusileidome didžiausioms pasaulio valstybėms. Tai buvo įsimintina akimirka tiek man, tiek visiems lengvosios atletikos sirgaliams. Ta akimirka išliks amžinai – jos niekas nebeištrins.
– Mykolas Alekna toliau stebina pasaulį. Kokią ateitį jis brėžia Lietuvos disko metimui?
– Oi, kokią ateitį, tai tikrai nepasakysiu, nes pats žinau, koks sudėtingas dalykas yra realizuoti save ir rezultatus. Visgi galima kalbėti apie tai, kokią istoriją jis jau yra parašęs. Tai yra išskirtinė istorija, tai yra ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio disko metimo istorija. Tai, ką išdarinėja Mykolas, yra anomalija. Apskritai, disko metimas dabar išgyvena aukso amžių.
Jis Lietuvos vardą giliomis raidėmis įspaudė į pasaulio lengvosios atletikos istoriją. Linkiu jam tas raides dar labiau pagilinti ir padidinti.
– Kur „šuo pakastas“, kad lietuviai taip gerai mėto diską?
– Nes bėgti mums nesiseka (garsiai nusijuokia). Žinoma, juokauju, čia pokštas – tikrai ne dėl to. Apskritai, metimų rungtyse dominuoja europiečiai.
Manau, svarbu pabrėžti, kad tie žmonės, kurie buvo, kurie mėtė ir kurie kažką pasiekė disko metimo rungtyje, jie ir vėliau vienaip ar kitaip pasiliko sporte. Tas bagažas, tas estafetės perdavimas čia yra ne tik metaforiškas, bet ir tiesioginis. Tos disko metimo žinios ir patirtis Lietuvoje yra perduodamos iš kartos į kartą. Viskas vyksta iš pirmų lūpų, todėl tai ir turime.
Romas daug metų dirba treneriu, Virgilijus siekia kitokios karjeros, bet vis tiek visuomet yra šalia sporto, Vaclovas baigė karjerą ir pradėjo dirbti treneriu.
Galvodamas apie savo ateitį aš į tai irgi nenumoju ranka. Jeigu kažkada tik atsiras kažkoks žmogus, kuris norės įdėti tiek pastangų, kiek reikia, tai aš tikrai būsiu atviras perduoti visas savo žinias. Reikia tik žmogaus, kuris degtų, kuris tam atsiduotų.
– Ką Andriui Gudžiui reiškia disko metimas?
– Disko metimo sektoriuje manyje atgimsta toks pirmykščio žmogaus būvis. Ten aš šimtu procentų esu savimi. Aš galiu ten būti vaiku, aš galiu ten rėkti, galiu džiaugtis, galiu juoktis ir galiu verkti. Ten aš esu visas.
Šiaip gyvenime mes visi savo emocijas prigesiname, renkamės, ką kalbėti, ką išleisti į tą „eterį“. Tuo metu disko metimo sektoriuje aš esu visas. Ten aš esu laisvas, ten aš esu grynas, esu ir vyras, ir vaikas, ir gyvūnas. Man disko metimas reiškia visumą ir pilnatvę.
