„Anksčiau Gamka ir Germanas buvo labiau atsiskyrę, tačiau pradėjus solinę karjerą, mano gyvenimas tapo nuolatine scena“, – LRT.lt pasakoja atlikėjas Germanas Daškevičius-Gamka, prisimindamas, kaip netikėtai atrado muziką ir kaip savarankiškai mokėsi brazdinti gitara. Neretai po 5–7 val. per dieną. Jis taip pat sako, kad padėjo ne tik jo paties užsispyrimas ir atsidavimas, bet ir artimiausių žmonių palaikymas. „Mamos palaikymas yra supergalia“, – neabejoja jis.
– Esame įpratę jus matyti kaip scenos maištininką, jungiantį roko ir repo pasaulius, tačiau projekte „Aš esu muzika“ galima išvysti dar nematytas jūsų puses. Jei prieš porą metų jums kas nors būtų pasakęs, kad visuomeninio transliuotojo eteryje dainuosite operą, ką būtumėte atsakęs?
– Būčiau pasakęs, kad kažkas turi puikų humoro jausmą! Galbūt vaizduotėje ir turėjau neįtikėtinų idėjų, kad ir tą pačią operą sudainuoti, bet tikrai nesitikėjau, kad tai gali tapti realybe, juolab taip greitai – palyginti tik neseniai pradėjau solinę karjerą, o mano balsas ir veidas jau šmėžuoja eteryje tarp labai patyrusių ir puikių atlikėjų.
Labai džiaugiuosi, kad šį iššūkį priėmiau, anksčiau nebuvau taip išbandęs savo vokalo. Iš tiesų muzikos mokykloje niekada nesimokiau, visko išmokau savarankiškai ir iš savo draugų muzikantų.
Šiame projekte man teko iš naujo save atrasti, daryti tai, kas mano profesinėje veikloje nėra įprasta. Bet tai labai įdomu, nes esu linkęs išbandyti save naujuose amplua, priimti iššūkius, ieškoti, siekiu tobulėti.
– Kokį save atradote?
– Drąsų. Drąsesnį, nei tikėjausi. Drąsa man apskritai buvo esminis dalykas šiame projekte, nes nuo jos viskas prasidėdavo, net ir dainos pasirinkimas. Svarbiausia, kad nė į vieną man mestą iššūkį nenumojau ranka ir tikrai pasistengiau visuose žanruose padaryti geriausia, ką galėjau. Ir dabar suprantu, kad viso to man reikėjo, kad būčiau labiau muzikaliai išprusęs.
– Tačiau ir gyvenime neapsiribojate vienu žanru, stiliumi – pradėjote groti su psichodelinio roko grupe „Flash Voyage“, netrukus prisijungėte prie repo projekto „Flying Saucer Gang“ (FSG), galiausiai pradėjote savo solinę karjerą. Nenorite apriboti savęs vienu žanru, ar vis dar esate paieškose?
– Jaučiuosi save atradęs, bet man įdomu ir toliau tyrinėti, atrasti savyje kiekvieną natą, garsą, ritmą. Paieškos yra mano atradimas.
– Kaip apskritai muzika atsirado jūsų kelyje?
– Istorija labai paprasta – brolis (reperis Remis Retro – LRT.lt) užsimanė groti gitara ir norėjo, kad mama jam ją nupirktų. Tačiau pagalvojo, kad bus geriau, jei prašysime drauge. Taigi apsimečiau, kad ir aš noriu.
Gavę gitarą pradėjome tarpusavyje rungtyniauti, kuris greičiau ir geriau išmoks ja groti. Užsikabinau taip stipriai, kad ją brazdinau kasdien, mokiausi. Ypač pirmus porą metų, kai gitaros iš rankų nepaleisdavau po 5–7 valandas per dieną. Po to pradėjau groti su grupe scenoje, turėjome porą intensyvesnių metų, brazdindavau stygas taip, kad pirštus nusėdavo pūslės. Taip ir nutiko, kad aš įvaldžiau gitarą, o brolis nuėjo prie repo.
– Vis tik atrodo, kad jums labai sekėsi – kai kuriems atlikėjams užkopti į sceną užtrunka daugybę metų.
– Kadangi vis atrodė, kad groti pradėjau labai vėlai, būdamas 15–16 metų, teko sparčiai mokytis ir staigiai tobulėti. Galiausiai man pasisekė – buvau ant scenos ir gavau galimybę daryti tai, apie ką seniai svajojau, nors pagalvoju, kad tai galimybei tada dar nebuvau pasiruošęs. Ilgai ir jaudulys atrodė didesnis už mano galimybes. Bet gal ir gerai – dėl to įvyko staigesnis tobulėjimas.
Tačiau džiaugiuosi, kad visko išmokau pats. Dabar man įdomu padiskutuoti su tais, kurie yra baigę muzikinius mokslus, pamatyti, kaip skirtingai matome kai kuriuos dalykus.
– Su broliu varžėtės tik paauglystėje ar ir dabar, dalydamiesi scena?
– Kažkiek konkuruojame visada, bet nesistengiame vienas kito nurungti – tiesiog, jei vienas sukūrė dainą, žiūrėk jau ir kitas kuria. (Nusijuokia.) Mėgstame ir vienas kitam padėti, patarti. Aišku, kūrybinių kibirkštėlių neišvengiame. Iš tiesų esame labai panašūs savo užsidegimu, dideliais troškimais, noru pasiekti daugiau, koncertuoti, gyventi iš muzikos, būti kūrėjais. Tik savo tikslo siekiame skirtingais būdais, galbūt kažkiek skiriasi ir klausytojui perduodama žinutė.
– Kokia ta jūsų kūrybos žinutė?
– Iš tiesų, sena kaip pasaulis – ji skirta šlovinti ir skleisti meilės galią. Per daug kartų gyvenime pamačiau, kokia didelė meilės galia, kaip ji gali keisti gyvenimą, kaip gali išgelbėti. Aš netikiu, kad būtina tamsioji pusė, kad gyvuotų šviesioji. Esu už tą šviesos kelią. Taigi mano žinutė – apie meilę sau, žmonėms, gamtai, pasauliui.
– Daugelis gerbėjų jus žino kaip Gamką, o ar labai Gamka skiriasi nuo Germano? Koks esate nulipęs nuo scenos?
– Turbūt per daug nesiskiria. Anksčiau Gamka ir Germanas buvo labiau atsiskyrę, tačiau pradėjus solinę karjerą, mano gyvenimas tapo nuolatine scena. Todėl gyvenime dabar būnu toks, koks ir ant scenos, kad nulipus nereikėtų pasikeisti. (Juokiasi.)
– Kas jums dar įdomu be scenos ir muzikos?
– Man labai svarbi šeima ir laikas su ja. Taip pat domina gamta, augalai, gyvūnai – kartais mėgstu apie juos daugiau sužinoti žiūrėdamas dokumentiką, o kartais išėjęs pasivaikščioti pasidairau kokių augaliukų ar medelių.
Dar labai patinka kinas. Juokais sakau, kad teatre esu žalias naujokas, kalbant apie kiną esu jau pažengęs gimnazistas – man tai labai įdomi sritis. (Nusijuokia.)
– Paminėjote šeimą, ne kartą sakėte, kad jūsų ryšys su mama labai tvirtas. Kaip reagavo mama, kai abu su broliu nutarėte pasukti muzikiniu keliu?
– Mama mus labai palaikė nuo pirmos dienos. Nupirko mums pirmąją gitarą, vėliau – bosinę ir elektrinę. Galiausiai dar sugalvojome, kad norime groti tėvų garaže. Jie labai neapsidžiaugė, bet kadangi buvome susiderinę būgnus, nelabai turėjo pasirinkimo. (Juokiasi.) Sėdėdavome keliese ir grodavome. Girdėdami iš garažo sklindantį garsą, tėvai tiesiog džiaugėsi, kad nesėdime rankų sudėję.
Vienas didžiausių palaikymo ženklų buvo tai, kad tėvai išskyrė patalpas po butu studijai įsirengti, kurioje repetavo ir „Flash Voyage“, ir FSG. Muzikantams studija – šventa vieta, į kurią gali pabėgti nuo viso pasaulio ir užsidaryti su savo draugais ir garsais. Tiesa, nuo tų garsų kartais sienos drebėdavo, neretai prisidėdavo ir ten rengiami trankūs vakarėliai.
Laimei, gal po pusmečio grojimo naujoje studijoje gavome pirmąjį koncertą, iš kurio uždirbome pinigų. Manau, būtent tada mama patikėjo, kad vyksta kažkas rimto. Ir patėvio skepticizmas sumažėjo – iki tol jis galbūt ir pagalvodavo, kad turėtume susirasti kitokios veiklos.
Vis tik mes savimi visada labai tikėjome, o kai prie to dar prisideda mamos palaikymas, viskas gyvenime tampa įmanoma – mamos palaikymas yra supergalia. Dabar tėvai mumis didžiuojasi ir dažnai ateina į mūsų koncertus. Galiausiai ir mūsų repeticijų jiems girdėti nebereikia – dabar turime studiją Kaune. (Nusijuokia.)
– Panašu, kad turėjote audringą paauglystę.
– Audringos paauglystės tikrai atsikąsta, užteko ir vakarėlių. Galbūt todėl dabar jau patraukia gamta, dažniau norisi padrybsoti ant sofos priešais televizorių.
– Dabar populiaru kalbėti apie vidines paieškas, ryšį su savimi, meilę sau, kurią paminėjote ir kalbėdamas apie savo skleidžiamą žinutę. Koks tas jūsų santykis su savimi?
– Turbūt, kaip ir kiekvieno, unikalus. Prieš keletą metų, kai prasidėjo karantinas, likome pasibūti vieni su savimi, uždaryti namuose, negalėdami susitikti su draugais ar išlėkti į renginius.
Kai likau vienas namuose, nebeliko scenos ir dažniau teko pažvelgti į veidrodį, pamačiau daugybę savo ydų. Daugiau, nei norėjau. Atsirado daug dalykų, kurie pradėjo nepatikti. Tada ir susirūpinau savo mintimis ir kūnu – pradėjau medituoti, sportuoti, sveikiau maitintis. Šeima mėgo patraukti mane per dantį, kad tapau jogu sveikuoliu.
Tas etapas suformavo mane iš naujo – priėmiau savo demonus ir prisikūriau savo angelų. Manau, kad dabar mano santykis su savimi tikrai gražus ir sveikas, džiaugiuosi tuo, kas esu ir ką veikiu. Visus sunkius momentus priimu kaip reikalingus ir jų nebijau, moku pasidžiaugti už kitus ir jų pasiekimus. Esu paprastas žmogus, su visiems įprastomis problemomis, tik gal kartais daugiau šypsausi ir stengiuosi pasaulį matyti gražesnį – žiūrėdamas į balą joje matau dangų.
– Ko dar trūksta iki visiškos laimės?
– Jaučiu, kad manęs laukia daugybė įvairiausių dalykų ir kiekviena diena yra tik nauja pradžia. Esu laimingas, bet tikiu, kad galiu būti ir dar laimingesnis.
