Apkalbos būna teigiamos, neutralios ir neigiamos, vardija „Girteka Logistics“ vidinės komunikacijos partnerė Viktorija Pirštelė. Jos teigimu, vengti reikėtų tik pastarųjų, nes bendrai apkalbinėjimas žmonėms yra naudingas – padeda pasidalyti informacija, priklausyti tam tikrai bendruomenei.
Apie apkalbų įtaką darbuotojų gerovei V. Pirštelė kalbėjo gegužės pabaigoje vykusioje konferencijoje „Login 2024“. Savo pranešimą specialistė pradėjo nuo istorijos apie bendradarbę Rasą.
„Kartą pas mane atėjo kolegė Rasa. Jos rankos ir balsas drebėjo, ji buvo visa pasimetusi ir klausė patarimo, ką daryti. Nors jos iš pradžių visiškai nesupratau, paprašiau papasakoti viską nuo pradžių. Ji turi tokią kolegę, vardu Gražina, kuri į ją mėgsta kreiptis mažybiniais vardais: Raselė, Rasytė, mieloji, brangioji. Tai Rasai nepatinka, atrodo neprofesionalu ir nepriimtina.
Rasa kilo liftu ir klausė kito kolegos, ką daryti – gal parašyti laišką, gal kreiptis į personalo kolegas, kad jie išspręstų šį nesusipratimą. Jie jau buvo beveik pakilę į reikiamą aukštą, kai viena kolegė atsisuko ir sako: aš esu Gražina.
Visi lifte buvę žmonės nuščiuvo, galiu įsivaizduoti, kad visi pajuto stresą. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tuo metu jautėsi Gražina, kuri ką tik buvo apkalbėta. Stresas, pyktis, pažeminimas, galbūt nerimas, nes jos ir toliau turės dirbti, bendradarbiauti. Tiksliai žinau, kaip jautėsi Rasa. Sakė, kad tuo metu norėjo, jog liftas prasivertų ir ji skradžiai prasmegtų“, – pasakojo V. Pirštelė, paaiškinusi, kad būtent šis atvejis paskatino ją labiau pasidomėti apkalbomis.
Pradėjusi gilintis į temą, ji pamatė, kad apkalbos Lietuvos visuomenėje sukelia gana dviprasmiškus jausmus.
„Jei statistinio save gerbiančio „Linkedin“ vartotojo paklaustume, ar jis apkalbinėja, sakytų, kad tikrai ne. Jei paklaustume vidutinio Lietuvos gyventojo, kas yra apkalbinėtojai, sakytų, kad tai „bobų reikalas“, „bobų plepalai“, galbūt tai senyvo amžiaus pensininkės, sėdinčios daugiaaukščio kieme ir aptariančios mikrorajono gyventojus.
Aš komunikacijoje dirbu 18 metų, 15 iš jų – vidinėje komunikacijoje. Visi, kas su tuo susiduria, žino, kad apkalbos yra vienas iš komunikacijos kanalų. Beje, informacija juo sklinda bene greičiausiai. Ne veltui“, – dėstė V. Pirštelė.
Pranešėja toliau pasakojo, kad Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė Megan Robbins su kolegomis yra atlikusi šio klausimo metaanalizę.
„Ji pamatė, kad kiekvienas žmogus vidutiniškai per dieną praleidžia 52 minutes savo laiko apkalboms – daug. Pirmiausia, pasidomėjau, ką sako mūsų kūnas, kai apkalbame. Įdomu tai, kad neuromokslininkai, atlikę smegenų skenavimą, pamatė, kad apkalbant aktyvuojasi tos pačios smegenų dalys, kurios atsakingos už apdovanojimą ir pripažinimą. Vadinasi, apkalbėti yra malonu.
Dar įdomu, kad širdies ritmas apkalbant retėja. Reiškia, mes rimstame. Kita vertus, jei kažkas iš jūsų išgirstumėte, kad apie jus ką tik kažkas apkalbėjo neigiamai, širdies ritmas pagreitėtų. Kraujyje išsiskirtų kortizolis, streso hormonas. Kita vertus, aktyvuotųsi smegenų dalis, kuri lemia mūsų gebėjimą orientuotis sudėtingame socialiniame gyvenime. Mes greičiau atrastume atsakymų ir sprendimų.
Apkalbos egzistavo dar pirmykštėje visuomenėje. Jos padėjo mūsų protėviams išgyventi, nes atliko kelias labai svarbias funkcijas. Pirma, tai keitimasis informacija. Gyvenant bendruomenėje, susirinkti informaciją apie kitus žmones, kas kaip elgiasi, kas vyksta, kokios naujienos, ką reikia žinoti – tiesiog būtų neįmanoma. Antra svarbi funkcija – priklausymas. Žinome, kad pirmykštėse bendruomenėse žmonės negalėdavo išgyventi vieni. Beje, lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad žodis „apkalbėti“ reiškia apsakyti. Nieko neigiamo tame nėra“, – sakė V. Pirštelė.
Taip pat skaitykite
Trys apkalbų rūšys
Pasak jos, remiantis M. Robbins, yra trys apkalbų rūšys. Pirmoji – teigiamos apkalbos.
„Visiems mums tai gera žinia. Galime šiek tiek nusimesti įtampą. Reiškia, jei mes ir apkalbinėjame, galime tai daryti vedami gerų tikslų. Jei girdime, kad kažkoks žmogus turi labai gerą reputaciją, ką tai reiškia? Greičiausiai, kad apie jį kiti žmonės labai gražiai atsiliepia. Dar labai svarbu pasakyti, kad apkalbos yra pokalbis tarp dviejų žmonių, kuomet mes kalbame apie kitą žmogų, kuris tame pokalbyje nedalyvauja ir nedavė leidimo apie jį kalbėti. Apkalbos gali būti teigiamos, gali būti tiesiog dalijimasis informacija. Pavyzdžiui, mes gerai atsiliepiame apie bendradarbį“, – sakė V. Pirštelė.
Antroji rūšis yra neutralios apkalbos.
„Jos sudaro tris ketvirtadalius visų apkalbų. Įsivaizduokite, kad kalba du kolegos: Ar žinau, kad Jensas išeina iš darbo?
– Tikrai? O kada jo paskutinė darbo diena?
– Kitą penktadienį.
– O vietoje jo ieškos kito žmogaus?
– Taip, jau yra paskelbta atranka.
Atrodo, visiškai neutralus, normalus pokalbis. Nieko tame blogo nėra. Mes taip kuriame ryšius su mūsų kolegomis, sužinome informaciją. Žinome biure vietas, kur informacijos būna daugiausia ir pačios šviežiausios. Tačiau atsiranda viena didelė rizika. Ar tikrai ta informacija, kuria dalijamės, yra teisinga“, – pasakojo V. Pirštelė.
Trečiasis apkalbų tipas – neigiamos apkalbos.
„Pirmoji linija yra pati bloga intencija, kuomet mes norime pasidalyti apkalbomis. Jei noriu žmogų sumenkinti, pažeminti, įskaudinti, galbūt jis kažką blogo padarė, tuomet einu pas kitą kolegą ir sakau apie tai. Kai intencija yra bloga, tokių žmonių reikėtų vengti. Kaip juos atpažinti?
Vienas didelėje įmonėje dirbęs vadovas man papasakojo, kad turėjo visus gebėjimus, jog kiltų karjeros laiptais, yra šaunus, tačiau negavo paaukštinimo. Todėl, kad visa jo aplinka matė, jog jis apkalbinėja. Jo vadovai matė, kad jis apkalbinėja kitus ir daro tai ne iš teigiamų ar neutralių paskatų. Tokie žmonės vadinami dviveidžiais. Viena mano buvusi vadovė sako, kad tiesiog tie žmonės kaip jonvabaliai naktį šviečia. Jie yra pastebimi. Mano patarimas būtų – su jais būkite atsargūs.
Antra linija – netinkama komunikacija. Netinkamas laikas, netinkama vieta, netinkamas elektroninis kanalas ir pan. Ką daryti, kad komunikacija būtų gera? Grįžkime prie lifto istorijos – jei kolegė Rasa būtų pasirinkusi kitą vietą, kitą laiką pašnekėti su kolega, manau, kad tos situacijos būtų tikrai išvengusi“, – svarstė pranešėja.
Taip pat skaitykite
Priešnuodžiai blogosioms apkalboms
Galiausiai V. Pirštelė pasidalijo keliais priešnuodžiais, kad apkalbos netaptų priešu.
„Pirmasis – Sokrato trijų filtrų testas. Jei kažkas ateina pas jus ir sako, kad turi gerą istoriją apie Joną, ką reikia padaryti – užduoti tris klausimus. Pirmas, ar tikrai 100 proc. žinai, kad ta informacija yra tiesa? Antras klausimas – ar informacija yra pozityvi, ar negatyvi? Trečiasis – ar informacija duos man kaip žmogui arba profesionalui kokios nors naudos? Jei informacija neaišku, ar yra tiesa, yra negatyvi ir neduos jokios naudos, kodėl turėtumėte eikvoti savo laiką ir jos klausyti?
Antras patarimas – tai, ką apkalbi ir kokiais žodžiais, kokia emocija. Kaip kalbate už nugaros, taip kalbėkite ir į akis. Jeigu žmonės skrupulingai laikytųsi šios taisyklės, būtų arba kardinaliai kalbūs, arba kardinaliai tylūs. Nors iš pradžių atrodo, kad šios taisyklės laikytis labai lengva, toli gražu taip nėra. Beje, ta Rasa iš lifto yra labai emocionalus žmogus – mėgsta vietoje kablelių naudoti keiksmažodžius. Jos kūno kalba užpildo liftą. Net jei ji kalbėdama naudotų tuos pačius žodžius kaip ir laiške, manau, sudėtingos situacijos taip pat būtų galima išvengti.
Trečioji taisyklė – nuosekli, tinkamais kanalais ir laiku vykdoma vidinė komunikacija. Kadangi pati šioje srityje dirbu 15 metų, privalau pasakyti, kad naujienlaiškis nėra vidinė komunikacija. Vidinė komunikacija yra kur kas daugiau ir plačiau, intensyviau. Vidinė komunikacija turi savo strategiją, kanalus, o visa ko ašis yra vadovai. Kuo vadovai geriau, tiksliau, labiau įtikinamai ir laiku komunikuoja, tuo mažiau jūsų organizacijoje bus neigiamų apkalbų.
Paskutinis patarimas – ką vartosime šiandien. Jau esame išmokę, kad šlamštmaistis kenkia mūsų sveikatai, jau žinome, kaip skaityti etiketes ant maisto produktų. Tai kodėl iki šiol sau leidžiame vartoti šlamštkalbes? Vaikai kalba mūsų žodžiais, o mes kalbame kolegų žodžiais, nes veikia veidrodiniai neuronai. Mano patarimas – vartoti informaciją atsakingai“, – aiškino ji.
V. Pirštelės manymu, turėti komandą ar organizaciją be neigiamų apkalbų yra įmanoma.
„Prieš kurį laiką dirbau komandoje, kurioje buvo fantastiška atmosfera, daug palaikymo. Klausėme – kodėl taip yra? Kas yra tas elementas, kuris padeda būti stipriai komandai? Atsakymas yra geras grįžtamasis ryšys laiku – tik tam žmogui, su kuriuo tai susiję (o giriame prieš visą komandą)“, – nurodė ji.
