Siekdamas įkvėpti viltį praradusius žmones, treneris subūrė įvairių sveikatos problemų turinčių Lietuvos senjorų komandą, kuriai pažadėjo per tris mėnesius grąžinti jaunystės lengvumo pojūtį. Treniruočių akimirkos dokumentuojamos ir publikuojamos youtube platformoje, suteikiant galimybę drauge su dalyviais išmokti sveikatingumui, mobilumui ir jėgai skirtų pratimų, išgirsti sveikos gyvensenos patarimų.
Būtent apie projektą „Priklausomi nuo jaunystės“ ir klausimus, nuo ko pradėti sportuoti senjorams, neturintiems galimybių lankytis sporto klubuose, bei kaip ugdyti sveiką požiūrį į gyvenimą kalbamės su projekto autoriumi ir treneriu Nojumi Berlinsku.
Pirmas žingsnis – požiūrio keitimas
Jei asmuo nori maksimaliai pagerinti savo gyvenimo kokybę, N. Berlinsko nuomone, pirmiausia reikia išrauti dešimtmečiais formuotą bei giliai įsišaknijusį „neteisingą“ požiūrį į gyvenimą.
„Žmonės, kurie daug arė, paaukojo savo sveikatą, kurie yra šiek tiek nusivylę gyvenimu, galbūt jautėsi, kad kažkas jais turėjo daugiau pasirūpinti, bet nepasirūpino – tie žmonės užauga į tokį amžių su šiek tiek pakitusiu požiūriu, šiokia tokia apatija, negatyvu gyvenimui. Dėl to iš tikrųjų labiausia reikia dirbti ties žmogaus požiūrio keitimu iš pesimizmo, negatyvumo ir apatijos – į entuziazmą bei norą gyventi“, – aiškina treneris.
Nuo sveikesnio rytojaus tolina ir klaidingi įsitikinimai, priduria N. Berlinskas.
„Jeigu žmogus galvoja, kad senstant kūną turi skaudėti – yra toks įsitikinimas – tai jis automatiškai mano, kad skausmas nėra blogai. <...> Pavyzdžiui, aš turiu nusiteikimą, požiūrį ir žinias, kaip padaryti taip, kai man bus 60–70 m., kad aš laisvai, be jokių problemų, galėčiau judėti ir daryti tai, ką noriu, atrodyti kaip penkiasdešimties, gal netgi dar mažiau. Turėdamas tokią viziją į ateitį, aš automatiškai taip jau gyvenu būtent šiandien, kad tai man išsipildytų po keturiasdešimties metų.
Žmonės turi tobulinti savo žinias, mąstymą ir neturėti kažkokių limitų. Jeigu jų turi, reikia suvokti, kad jie juos patys sau susikuria arba leidžia sukurti kitiems. Jie paprasčiausiai neturi tikėjimo savimi, dėl to ir leidžia kitiems žmonėms sakyti – kas, kaip, kur. Sako, kad „negali to ar ano“, ir žmogus priima kaip už teisybę, mąsto, jog iš tikrųjų negali – tai nėra tiesa“, – įsitikinęs treneris.
Skaldyti mitą, kad pilnavertį gyvenimą riboja amžius, neįgalumas, sąnarių skausmai ar visuomenės požiūris į tave, N. Berlinskui stipriai padeda projekto „Priklausomi nuo jaunystės“ dalyviai, jau mėnesį laiko sportuojantys drauge su trenerio priežiūra.
„Jie prisideda prie mano vizijos, kurią aš turiu ir noriu pasiekti – tai skleisti sąmoningumą ir žinią, kad judėjimas yra numeris vienas vaistas. Ne šiaip judėjimas, bet tikslingas judėjimas, kuris keičia kūną, sveikatą, mąstymą. Kitas dalykas, kad bet kokio amžiaus žmonės gali pasiekti absoliučiai bet ką, nepaisant to, jog kažkas buvo juos nurašę“, – drąsina treneris.
N. Berlinskas vaikystėje taip pat buvo „nurašytas“, tačiau savo kūnu įrodė, kad svaiginantis skausmų kokteilis ilgainiui baigiasi, jei tik asmuo patiki sveikesnio gyvenimo idėja.
„Aš pats dvylikos metų mokykloje turėjau neįgalumą, specialią programą, negalėjau normaliai vaikščioti ir sąnarius man skaudėjo beveik visą gyvenimą. Tikrai niekas, pažiūrėjęs į mane vaikystėje, nebūtų pasakęs, kad aš būsiu sportininkas ar treneris. Daug kas nurašė, netikėjo ir šaipėsi“, – prisimena treneris.
Būtent dėl skaudžios asmeninės patirties treneris suvokia tikėjimo savo jėgomis svarbą ir siekia šį požiūrį įdiegti projekto dalyviams, žiūrovams bei nuolatiniams sporto klubo klientams.
„Lietuvoje žmonės jaučiasi, kad jeigu tau šešiasdešimt metų, tai realiai tavęs nebėra ir tu tiesiog lauki, kol išeisi anapus. Realybė yra ta, kad žmonės šešiasdešimties metų tik pradeda savo verslus, tuokiasi, yra kas vaikų susilaukia panašaus amžiaus ir gyvenimas kone tik prasideda – pilna tokių pavyzdžių. Jeigu jie pagalvotų, kad jiems dar liko minimaliai 20–30 metų, realiai man net nėra trisdešimt metų, tai, sakykime, jie gali nugyventi visą papildomą gyvenimą.
Aišku, kadangi jie mano, kad „sveikata neleidžia“, mano toks kaip ir tikslas – ką būtent su jais darau daugiau – tai tiesiog formuoju požiūrį, kad jeigu jie gali vaikščioti, judėti, vadinasi, jie gali ištreniruoti kūną, kad jis būtų stipresnis. Jie gali atjaunėti, numesti svorio, jie gali jaustis geriau – čia ne motyvacija, čia daugiau yra edukacija apie tai, kaip kūnas dirba ir kad amžius nėra kažkokia riba, kur dabar tau viskas“, – aiškina treneris.
Kelias į sveikesnį gyvenimą bei geresnę savijautą grįstas ne vien sportu. Treneris akcentuoja ir rutinos svarbą: jis ragina kiekvieną dieną keltis iš lovos, valgyti bei eiti miegoti tuo pačiu laiku.
„Jeigu iš tikrųjų norime nugyventi sveikiau, mes norime kūnui suformuoti tam tikrą rutiną, <...> nes labai lengva suformuoti blogus įpročius, kuriuos paskui yra labai sunku ištaisyti, todėl geriausia yra turėti pastovią rutiną ir tiesiog viską daryti mechaniškai“, – pataria treneris.
Sveikatai itin aktualus poilsis, tad dienos pabaigoje N. Berlinskas siūlo bent 1,5 val. prieš miegą nebežiūrėti į mėlyną šviesą spinduliuojančius ekranus – televizorius, kompiuterius, mobiliuosius telefonus. Laisvą valandą galima skirti knygos skaitymui, mezgimui, dienoraščio vedimui, gulėjimui karštoje vonioje ar ramiam pasibuvimui su šeima.
Geriausias atlygis – senjorų šypsena
Anot vaikino, treniruočių su senjorais metu įvyksta abipusiai mainai: N. Berlinskas suteikia žinių ir motyvacijos, o dalyviai – pozityvią nuotaiką. Treneriui gera dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis, nes bendravimas su jais užpildo vaikystėje jaustą tuštumą.
„Realiai aš užaugau be senelių ir visąlaik vos ne pavydėdavau žmonėms, kurie sakydavo, kad „nuvariau pas močiutę, man pridarė maisto, prisivalgiau“, nes aš niekada to neturėjau. Dėl to man smagu bendrauti su senais žmonėmis, patinka padėti jiems keisti požiūrį. <...> Iš tikrųjų man patinka matyti rezultatą – aš toks žmogus, kuris dirba dėl rezultatų tiek su jaunesniais, tiek su vyresniais žmonėmis. Kai matau, kad jie keičiasi, matau jų žvilgsnį, kaip jie džiaugiasi, tai automatiškai labai daug duoda“, – kiekviena įvykusia treniruote džiaugiasi N. Berlinskas.
Vis tik treneris pabrėžia, jog senjorai savo sporto kelionę turi pradėti palengva – atsižvelgti į asmeninę fizinę būklę, jos niuansus ir neskubėdami stiprinti visas judesių amplitudes.
„Krūvis neturi būti per didelis, nes sąnariai daugumai jau tikrai yra padėvėti, tad automatiškai jausis nemažas skausmas raumenyse, įvairus tempimas, diskomfortas – dėl to yra reikalinga pradėti labai iš lėto. Pagrindinis principas yra žmonėms parinkti tinkamą krūvį, kuris būtų pakankamai nedidelis ir atitiktų kiekvieno situaciją“, – akcentuoja treneris.
Pirmoji N. Berlinsko senjorams vesta treniruotė savo paprastumu nustebino netgi pačius projekto dalyvius.
„Pradžioje žmonės gavo pasilankstyti po dešimt centimetrų į vieną šoną ir į kitą šoną. Jie galvojo, kas čia vyksta, negi mes taip ir sportuosime“, – prisiminęs pirmąją treniruotę juokiasi treneris.
„Dabar žmonės gali daryti pritūpimą, nusilenkti ant vienos kojos ir būti tiesia nugara, jie gali įvairiai stuburą sukioti ir niekas nebejaučia jokių skausmų – tam tiesiog prireikė mėnesio. Kaip ir sakiau, į įvairias kryptis pradėti judinti kūną reikia iš lėto, ypač į tas kryptis, kur būtent nėra mobilumo. Vaizdo įrašai ir yra daromi, kad žmonės nemąstytų, jog tik tie, kurie čia dalyvauja gyvai, yra laimingieji, o visiems kitiems nėra vilties“, – sako treneris.
N. Berlinsko nuomone, senjorai gali drąsiai sportuoti ir namų sąlygomis, nes treniruotės gausios ar prabangios įrangos nereikalauja, pavyzdžiui, kilimas gali atstoti sportinį kilimėlį.
„Naudojame paprasčiausią apvalų masažinį kamuoliuką, labai lengvas pasipriešinimo gumas, elementariai turime kilimėlį, bet namuose tinka ir kilimas, nesvarbu. Taip pat turime lengvus hanteliukus, 1–2 kilogramų ir praktiškai tiek įrangos visiškai pakanka“, – informuoja treneris.
Pirmųjų treniruočių judesius senjoras gali atkartoti būdamas namuose, nes atlikti dalį pratimų, pasak N. Berlinsko, absoliučiai saugu ir be trenerio priežiūros.
„Visose serijose yra tikrai nemažai patarimų – tai, ką žmonės darė pradžioje, laisvai galima atkartoti namuose, nes iš tikrųjų tie pirminiai judesiai buvo absoliučiai saugūs. Vadinasi, su jais neįmanoma susižeisti: jie tiesiog buvo labai minimalūs“, – šypsosi treneris.
Jis priduria, jog senjorams svarbu aiškiai parodyti, jog šiame gyvenimo etape, kuomet yra keičiamas požiūris į kasdienybę, jie turi paramą ir jais tikinčią aplinką.
„Tiesiog motyvuoti, palaikyti ir parodyti, kad jais kažkas tiki ir kad nori jiems padėti, nes galbūt žmonės turėjo patirčių, kai visą gyvenimą kažkas norėjo jais naudotis ir niekada niekas nenorėjo padėti – tad dabar jiems sunku patikėti, kad kažkas galėtų jiems padėti“, – moralinio palaikymo svarbą pabrėžia treneris.
Dalyviais tiki ne tik treneris, bet ir jų artimieji: būtent vaikai ir anūkai paskatino senjorus registruotis į projektą. Virš 30 tūkst. sekėjų turinčioje instagram paskyroje, N. Berlinskas pasidalino neeiliniu pasiūlymu – pasirūpinti savo tėvais bei seneliais, pakviečiant juos dalyvauti nemokamame trijų mėnesių projekte.
„Sekėjai žinojo, kaip aš dirbu, ką aš darau, tad jiems nebuvo sudėtinga juos įtikinti, nes matė, kad čia tiesiog yra gyvenimo šansas: pas mane paprastai būna kelių mėnesių eilė dėl treniruotės ir tikrai ne visiems jos būna įperkamos, o čia tris mėnesius treniruotės ir dar nemokamai. Realiai tą pačią dieną ir surinkau senjorų grupę“, – sako treneris.
Dalyvių potyriai
Vieną tyriausių akimirkų, įrodančių pasitikėjimo savimi galią, pademonstravo projekto dalyvis Stasys. Vyras sunkiai vaikšto, eidamas pasiremia lazdele, tad, pamatęs laiptus, pabūgo atvykti į pirmąją treniruotę. Vis tik N. Berlinskas įkalbėjo vyrą nepasiduoti, į sekančią treniruotę Stasį „atsinešė“ bei įrodė, kad lazdelė jam visai nebūtina: šis projekto dalyvis išdrįso žingsniuoti savomis kojomis ir nugalėjo savo priešą – laiptus.
„Pirmiausia jam reikėjo tais laiptais padėti užlipti su ranka, o salėje esančiais laiptukais aš tiesiog jį pakėliau ir nunešiau – to, aišku, nefilmavome. Tiesiog reikėjo žmogų po truputėlį mokyti vėl aktyvuoti savo kūną. <...> Žmogus bijo nukristi: kai kūnas nebedirba, tu bijai nukristi ir nebeatsikelti. Tiesiog būna tokia baimė, pasiduodi į paniką ir automatiškai dar labiau sulimituoji visą judėjimą“, – teigia treneris.
Projekto dalyvis Vidmantas sako, kad „jaunystė priklauso nuo tavęs – jeigu tu jos nesaugosi, nelaikysi, neatnaujinsi, tai ji po truputį ir tols“. Tuo tarpu dalyvė Dalia džiaugiasi pagerėjusia sveikata: „Įspūdžiai labai puikūs. Jaučiuosi tikrai geriau. <...> Skaudėjo kairįjį klubą, labiausiai skaudėdavo naktį: sunkiausia būdavo apsiversti lovoje, o einant neskaudėjo. Šiąnakt to skausmo aš nejutau, vadinasi, veikia.“
Projekto idėjos gimimas
Sporto klubą „Priklausomi nuo sporto“ N. Berlinskas įsigijo beveik prieš ketverius metus: prieš tai patalpos priklausė Lietuvos galiūnui Žydrūnui Savickui. Kadangi sporto klubas buvo perpirktas, nemaža dalis ten dirbusių trenerių išėjo ir, pasak N. Berlinsko, klientes–senjores „tiesiog paėmė ir paliko likimo valiai“.
„Joms buvo sakyta, kad „jūs negalite daryti jokių sunkių judesių – tik atsigulti, pasiridenti, pasisukioti ir jums tiek užteks, nes jums jau ir amžius, tai nereikia persistengti“. Tuomet jas treniruoti pradėjau aš – mes matydavomės 2–3 kartus per savaitę, sportavome kokius 5–6 mėnesius“, – pasakoja N. Berlinskas.
Nors apie dvidešimt garbaus amžiaus moterų liko be trenerio, vaikinas tąkart nusprendė jų likimą perimti į savo rankas ir pradėjo vesti treniruotes, vos per pusmetį pakeitusias senjorių gyvenimą.
„Puikiai pamenu, jog senjorės buvo su įvairiomis problemomis: viena buvo po insulto, kita turėjo daug širdies problemų, dar kitai buvo keisti sąnariai, o viena moteris netgi turėjo pusės kūno paralyžių, žodžiu, viskas tas pats, kas ir dabartiniams dalyviams, kuriuos treniruoju. Po pusės metų absoliučiai visos sportavo sporto salėje ir galėjo kelti pritūpimuose 20, 30, netgi 40 kilogramų bei daryti visus pratimus, kuriuos daro jaunimas“, – pirmąją senjorių treniravimo patirtį prisimena treneris.
Pažintis su senjorais privertė N. Berlinską vis dažniau atkreipti žvilgsnį į vyresnio amžiaus praeivius. Treneris tikina, jog kasdien vyresnių asmenų eisenoje pastebi identišką problemą, kurią išspręsti įmanoma ne tik lengvai, bet ir ganėtinai greitai.
„Matau, kaip žmonės vaikšto – devyniasdešimt procentų žmonių šlubuoja arba dauguma eina su lazda. <...> Visada būdavo toks noras vos ne gatvėje prieiti prie žmogaus ir jį tiesiog „sutvarkyti“, nes jeigu jis žinotų, kad jam užtektų dvidešimt minučių ir jis galėtų žymiai lengviau vaikščioti, nešlubuoti, tai jam nereikėtų dešimt metų kankintis ir galiausiai atsisėsti į vežimėlį“, – pabrėžia treneris.
Vis tik prieiti prie kiekvieno Lietuvos senjoro ir jam pagelbėti asmeniškai – neįmanoma. Būtent dėl to treneris privalėjo sugalvoti alternatyvą, leidžiančią pasiekti net šalies pakraštyje gyvenantį asmenį.
„Parodau, kokiu tempu įmanoma keistis, kaip greitai galima sutvarkyti tas visas diagnozes, kur „niekada nepritūpsi, neatsikelsi, nepasilenksi, tau tik lovos režimas ir nieko daugiau“, bei tai filmuoju, kad parodyčiau visai Lietuvai. Noriu budinti tiek jaunimą, tiek vyresnio amžiaus žmones ir paprasčiausiai skleisti sąmoningumą, kad pirminis dalykas yra ne vaistai, o būtent judėjimas ir rūpinimasis savimi, mąstymo keitimas“, – įsitikinęs treneris.
