Kaunietė juvelyrė stebina savo darbais, bet išsakė nepatogią tiesą – dabar daug kas taip elgiasi

O pirmaisiais atkurtos Lietuvos dešimtmečiais, kai jos kūriniai intensyviai keliaudavo per parodas, Lietuvoje bei užsienyje, dailininkė netgi buvo pelniusi neoficialų juvelyrikos karalienės vardą. Ir per visą savo ilgą kūrybinį laikotarpį R. Rinkevičienė ne kartą yra viešai deklaravusi, jog kuria pirmiausia galvodama apie tai, kad jos darbais pasipuoštų kuo daugiau moterų, ir kiekviena galėtų dažniau pasijusti karaliene.

Prieš 11 metų metų, kovo mėnesį, dailiai pasipuošusiai sostinės publikai „Pirklių klube“ buvo pristatyta bendra R. Rinkevičienės bei jos anūkės (dizainerės) Agnės paroda „Išskridimai“. Tai buvo svajinga juvelyrikos ir drabužių kolekcija. Pademonstruoti papuošalai, menininkės sukurti, neturint išankstinio eskizo, tarsi improvizuojant ir einant paskui savo kūrybinį impulsą ten, kur veda sidabro siūlelis.

2010 metų Reginos Rinkevičienės papuošalų kolekcija

Jos darbai lengvai atpažįstami, ne vien todėl, kad gimę „džiazuojant“. Anaiptol jų negalima pavadinti smulkiais, „vos įžiūrimais“, nes yra pakankamai dideli ir puikiai matomi. Nesvarbu, ar tai – juvelyrika, ar namų interjero puošmenos, ko ne visų jų pagrindinis dėmuo, greta jos pačios sugalvota technika „sulipdyto“ lašeliais varvinant sidabrinio „karkaso“, yra gintaras. Nes Reginos įsitikinimu, gerosios gintaro srovės teigiamai veikia kiekvieną žmogų. Todėl jos kūryba savotiškai gaivina, neretai atskleisdama nemažai paslapčių. O svarbiausia – visada žada šventės pojūtį ir stebuklo nuojautą.

„Manyčiau, jog kiekvienu papuošalu, kuriuos aš sukūriau, moterys galėtų puoštis ir kasdien. Žiemą ar vasarą, bet kada. Sidabro ar žalvario vėrinys, sagė švarko atlape ar ant palto apykaklės – kodėl tai negali būti ir biuro darbuotojos ar mokytojos aprangos detalė? O gal papuošalas – netgi raktelis, kuris atkleidžia moters individualumo paslaptį? Tik gal, sakau, mes, moterys, esame per daug drovios ir netgi raktelio nenorime parodyti..?“ – intrigavo, menu, dailininkė, kurią pažįstu jau ne vieną dešimtmetį, prieš keletą metų per jos autorinės parodos pristatymą galerijoje „Aukso pjūvis“.

Po studijų Estijoje grįžusi į Lietuvą, ji Kaune dirbo taip vadinamame dailės kombinate. Iš vario kūrė monumentalius metalo plastikos darbus, kurie papuošė ne vienos gydymo įstaigos erdves Kaune ar Druskininkuose, kituose miestuose. Paskui laikai ir mados keitėsi, kartu – ir idėjos, atėjo metas kitiems pasirinkimams, kitokiai kūrybai. Tik kas benutiktų, Regina buvo ir išliko kukli, santūri. Ir…visada optimistė, kokios negandos ją beužkluptų, kiek skaudžių akimirkų tektų išgyventi.

Kalbėjomės su Regina, ir kai jos paklausiau, ar galima skaitytojams daugiau papasakoti, ką savo gyvenime jai teko (ir gana skaudaus) patirti, išgirdau neigiamą atsakymą.

„Kiekvienas žmogus pats turi savo bėdas išgyventi, ir nėra reikalo apie jas plačiai pasakoti. Taip, savo gyvenime turėjau daug sunkių išbandymų, bet jie manęs niekada nepalaužė. Aš – tikra optimistė, ir ne nuo lengvų ar sunkių laikų tai priklauso.

Jeigu žmonės dažniau žiūrėtų ne į žemę, o į dangų, Lietuvoje būtų daugiau optimistų. Jei neturi kuo pasidžiaugti, galima džiaugtis gražiu medžiu. Va, ir vėl pavasaris atėjo…“, – sakė Regina.

Šiuo metu R. Rinkevičienė, talkinama sūnaus Arūno bei dizainerio Algimanto Batučio, rengia spaustuvei savo kūrinių albumą. Jau išsiaiškino, kad juvelyrikos kūriniai geriausiai atspindimi, kai fotografuojami ne patalpoje, o lauke. Žodžiu, visa trijulė turi ką aptarti, ir ką nuveikti, kad tik tas albumas pirmiausia pačiai kūrėjai būtų ne tik brangi pavasarinė dovana. Albumo pristatymas, kartu su paroda numatytas pirmiausia „Aukso pjūvyje“.

Jei atvirai, tai papuošalų kūrime dabar pertrauka. Nors kažkada Regina buvo tikra, kad šios kūrybos neapleis iki pat mirties. Dabar sako: nelabai matau prasmės kurti, o kam bereikalinga ta originali, autorinė juvelyrika?

„Tapo Lietuva nepriklausoma, žmonės išlaisvėjo ir panorėjo iš pilkumos išsiskirti. Ėjo į filharmoniją, į teatrą, vilkėdami vakariniais rūbais, puošėsi. Moterys būtinai persiaudavo batelius, rūbinėje palikdavo aulinukus. O kaip šiandien? Teatre tarp žiūrovų pamatysi ir su sportbačiais, ir su džinsais…“

Na, jei jau vėl pavasaris, tai galima prisiminti, kad po studijų Taline tapusios metalo plastikos menininke R. Rinkevičienės sodyboje auga net 140 rūšių augalų, dailininkės rankomis pasodintų ir pagal išgales jos puoselėjamų. Kai kurių augalų detales lengvai galima atpažinti jos kūryboje.

Seniai įgyvendinta nuo vaikystės gyva Reginos svajonė susikurti gražesnę aplinką. Gyvenant Kauno pakraštyje, kur stovi jos suprojektuotas namas su kūrybai skirta erdve, su pačios menininkės sukurtais originaliais variniais šviestuvais.

Beje, R. Rinkevičienės sodyba vienais metais netgi buvo pripažinta gražiausia Kaune. Tai buvo tais laikais, kai „vieningos daugumos“ neturėjusi Kauno savivaldybė dar nestokojo ūpo rengti tokius konkursus. Tačiau dabar gal vietoj grožio paieškų savivaldai labiau rūpi surasti, ką smarkiau apmokestinti, jei nesitvarko savo aplinkos…

Ji yra man sakiusi: „Esame gamtos dalis. Ir gyvename jos ritmais. Man pačiai gamta – pirmapradis, pamatinis kūrybos šaltinis. Ir nieko daugiau nereikia išradinėti ar keisti. Paprasčiausiai tereikia gyventi, jausti, išgyventi ir kurti“.

Reginos nuomone, svarbesnis yra gegužės pirmasis sekmadienis – padėkos Mamai diena. Menininkė tiki, kad tai – ir apsikeitimo išmintimi diena, nes tiek mamoms, tiek dukroms ar anūkėms visada reikia viena kitos palaikymo, supratimo. Visiems reikia iš kartos į kartą perduodamos išminties, meilės, gyvenimo pilnatvės.

Menininkė tiki, kad šeimos vertybių perdavimas, papuošalų dovanojimas svarbių moters (tiek jaunos, tiek brandžios, žilo plauko sulaukusios) gyvenimo įvykių proga – labai reikšminga tradicija. Nes papuošalai, kaip niekas kitas, gali atspindėti mūsų troškimus, jie leidžia mums pajusti savo išskirtinumą, svarbumą, jie tarsi slepia savyje ir moters išminties kodą. Ypač, jei tą papuošalą moteriai dovanojo artimas, ją gerai pažįstantis ir suprantantis žmogus.

„Pavasaris“, „Nubudimas“, „Rūta žalioji“, „Jaunystė“, „Žydėjimas“ „Diena“, „Naktis“, „Rimtis“, „Ramybė“. Tokie tad yra juvelyrės R. Rinkevičienės vienos kolekcijos papuošalų pavadinimai. Iš sidabro, vario, žalvario, kai kurie – su įvairių spalvų agatais, mėnulio akmenimis, krištolu, malachitu, šiltųjų jūrų kriauklelėmis.

„Gamtos, pavasario ir ankstyvos jaunystės nubudimas, džiaugsmas, pirmo bučinio svaigulys, branda, jaunamartės jaudulys, pirmo vaiko gimimas, kad ir varginantys, bet malonūs rūpesčiai savąsias atžalas auginant, jų sėkmių ir nesėkmių išgyvenimas. Tai, manyčiau, ir sudaro gyvenimo pilnatvę. Kokiais laikais begyventume, ar ne taip?“ – menininkė neslepia, jog suteikdama papuošalams vardus, stengėsi lyg įprasminti bei savotiškai užkoduoti žodžiais moters gyvenimo pilnatvę.

Tiesa, žvelgdama plačiau, ji jau nebetiki seniai trafaretu tapusia fraze: „Grožis išgelbės pasaulį“, nes seniai suprato, kad grožio sąvoka yra sąlyginė. Reginos manymu, pasaulį išgelbės gerumas. O kaip tuomet menas?

„Jis aišku, visada gyvuoja ir gyvuos, kokie sunkūs laikai beateitų menininkams komercine prasme. Bet tas, kas gyvena menu, to nepaiso. Suvokimas kaip gyventi, ateina su patirtimi. Gyvenu viena, turiu pakankamai laiko ir progų pagalvoti, kas buvo, kas bus. Ir neretai stebėdama, kaip dėl niekniekių žmonės barasi, manau, reikėtų labiau pasistengti mokytis džiaugtis gyvenimu…“, – tokie tad būtų dailininkės R. Rinkevičienės pavasariniai palinkėjimai visiems, – moterims ir vyrams.