Paroda kviečia tyrinėti aukštosios mados kūrėjos Iris Van Herpen pasaulį – čia eksponuojamos apie 100 suknelių ir apie 40 aksesuarų. Visi jie kviečia į dialogą su kitų modernaus meno autorių kūriniais, elementais iš gamtos mokslų sričių, tokiais kaip skeletai ir fosilijos, taip sukuriant unikalų rezonansą su istoriniais kūriniais.
Apsilankymas šioje parodoje – neįtikėtina emocinė patirtis, kur sudėtingas suknelių dizainas, susijungęs su mokslo ir technologinėmis inovacijomis kelia nuostabos, baimės ir įkvėpimo jausmą.
Parodos kuratoriai lankytojus veda nuo mikro erdvės į makro erdvę, nuo vandens iki kosmoso, tyrinėjant kūno vietą erdvėje, jo santykį su drabužiais, aplinka, bei kokia jo ateitis sparčiai kintančiame pasaulyje. Tai, kaip Iris derina modernias technologijas su tradiciniais amatais, parodo neįtikėtinas žmogaus kūrybiškumo galimybes. Ateina aiškus suvokimas, kad tradicinės žinomos mados ribos stumiamos į dar netyrinėtas sferas.
Ne vieną suknelę stebėjau iš taip arti, kaip tik buvo galima. Norėjosi sužinoti, kaip ir kur organinės formos susilieja su technologiniais stebuklais – kaip tradicinis, mums pažįstamas audinys, jungiasi su plastiku ar kita nekonvencine medžiaga, kaip kūrinys juda, plazda toje erdvėje. Atrodė, tarsi drabužis pulsuoja savo gyvenimu, o lankytoją kviečia jį tyrinėti suteikiant savas prasmes.
Vaikščiojimas po eterinę Iris Van Herpen parodos erdvę atrodo panašus į leidimąsi kelionėn savo vaizduotės koridoriais, kur norisi įminti paslaptis, slypinčias už kiekvienos suknelės klosties ar formos. Kai kurios suknelės atrodė tarsi apčiuopiamą pavidalą įgavę mano sapnų fragmentai. Jautėsi, kad laikas sustojo, nėra ribų tarp fantazijos ir realybės. Kilo klausimai, kodėl suknelės, sukurtos pagal Žemėje egzistuojančias gyvybės formas, atrodo futuristiškai, antžemiškai. Kaip liudija pati Iris, jos kūrybą įkvepia labiau dabartis, nei ateitis. Ir tai, kas gali atrodyti kaip ateitis, yra tai, ko žmonės nėra anksčiau matę. Iris kviečia galvoti apie šiandien kaip apie kitokį pasaulį.
Taigi, už to didingo, o kartu ir efemeriško grožio paviršiaus glūdi gilesnis rezonansas, skaudus priminimas apie mūsų tarpusavio ryšį su mus supančiu pasauliu. Iris gamtos formų ir procesų tyrinėjimas buvo švelnus postūmis, raginęs susimąstyti apie egzistencijos trapumą. Jaučiausi dėkinga, galėdama liudyti tokį gilų grožį, o taip pat transformuojančią meno galią pakylėti, įkvėpti ir priminti apie beribes galimybes, slypinčias kiekviename iš mūsų.
