O ar šį filmą verta pamatyti kine? Tuoj sužinosite, nes, kaip bebūtų, tai visgi autorinio pobūdžio blokbasteris, kuris nėra skirtas eiliniai šaudo–gaudo tipo pramogai.
Apie ką mes čia…
Norėdamos atsiskirti nuo JAV, Teksaso ir Kalifornijos valstijos to visiškai nenorėdamos sukelia neramumus visoje šalyje, kurie galiausiai pavirsta į žiaurumu alsuojantį pilietinį karą, kurio epicentre atsiduria grupelė žurnalistų, norinčių pranešti naujienas iš karščiausių karo apimtų zonų. Tačiau šis pavojingas ir be galo sudėtingas darbas gali kainuoti jiems gyvybes, nes savo kelionės metu jiems teks susidurti su daugybe neprognozuotų pavojų.
Kūrinio turinys
Filmų apie JAV pilietinį karą, kuris prasidėjo 1861 metais ir tęsėsi iki 1865 metų, yra prikurta išties daug – pradedant legendiniu „Vėjo nublokšti“ ir užbaigiant kokiu nors Steveno Spielbergo surežisuotu „Linkolnu“. Tačiau apie šių dienų pilietinio karo Amerikoje viziją dar nebuvo pasirodęs nei vienas kino projektas, todėl šis naujas Alexo Garlando filmas buvo toks laukiamas kinomanų būryje, nes šis kino kūrėjas sugeba dažnai nustebinti savo idėjomis.
Ir pasižiūrėjęs „Pilietinį karą“ galiu teigti, kad gavosi išties pagirtinas, kažkiek „Raudonąją aušrą“ primenantis pasakojimas, kuris sugeba nuo pradžios iki finalo laikyti nežinioje, o kas svarbiausia – dar ir didelėje įtampoje, dėl ko peržiūra man visiškai neprailgo, kaip manau neprailgs ir visiems, kurie susiruoš eiti žiūrėti šio filmo į kiną. Tad taip, veiksmas, įtampa ir intriga yra viso šio filmo metu, kas negali nedžiuginti, nes dėl jų yra suteikiama puiki pramoga žiūrovui, bet tuo pačiu pati istorija leidžia pasinerti į tam tikrą kritiką pačiai JAV šiuo metu vykdomai politikai.
O taip, filmas yra pakankamai politiškas, nes jame galima pastebėti nemažai aktualių po šiai dienai problemų, su kuriomis susiduria ne vien JAV piliečiai, bet ir viso likusio pasaulio gyventojai. Apie tai ir bando kalbėti režisierius kartu pabrėždamas tą labai ploną ribą tarp taikos ir karo. Na, nereikia toli važiuoti, nes šiuo metu netoli vyksta siaubingas ukrainiečių košmaras, kuriam atrodo nėra pabaigos. Dėl ko žiūrėti šią juostą yra žymiai sunkiau, nes panašus scenarijus dabar vystomas tikrovėje, o ne kino ekrane. Tačiau pati kritika tam tikroms politinėms aktualijoms šiame filme, mano nuomone, buvo išties teisinga. Deja, bet vengdamas „spoilerių“ turiu nutylėti apie tam tikras siužeto detales.
Su pagrindiniais filmo veikėjais visiškai nėra sunku susitapatinti, nes tai empatiją keliantys žmonės, kurie tiesiog dirba savo darbą, kad visuomenė žinotų apie situaciją šalyje. Ir kartu tai žmonės, dėl kurių norisi jaudintis, nes visos juostos metu jiems tenka susidurti su įvairiomis dilemomis ir nepavydėtinomis situacijoms, kurios gali jiems kainuoti labai daug, ypač sutikus priešiškai nusiteikusias grupuotes, tarp kurių pasitaikydavo įvairaus plauko radikalų. Trumpai tariant, žmogus yra didžiausias žmonijos priešas ir filme ta tezė yra kuo puikiausiai išryškinta keliais konkrečiais pavyzdžiais.
Todėl pabaigai pasakysiu, kad jeigu jums patinka distopinio siužeto pasakojimai ir galimai netolimos ateities vizijos, tikrai raginu susipažinti ir su šiuo Alexo Garlando surežisuotu „Pilietiniu karu“, nes tai aktualus ir tuo pačiu baisus filmas, kuris nuteikia gerai, įtemptai, nenuspėjamai ir kartu pesimizmo kupinai pramogai.
Techninė juostos pusė
Filme yra nemažai CGI, bet jis veikia kuo puikiausiai, todėl sakyti, kad juosta savo išore atrodo dirbtinai būtų visai nesąžininga. Patiko man ir produkcijos dizainas, ir meninio apipavidalinimo aspektai, ir epiškumu alsuojantis garso takelis, ir tvarkingas į istoriją puikiai įtraukiantis vaizdo montažas. Tad trumpai kalbant, filmas iš techninės perspektyvos atrodo išties kokybiškai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme daug veiksmo, daug įvykių ir daug personažų, kurie su kiekviena nauja scena keisdavosi, ir kažko vieno išskirti nenoriu, todėl paminėsiu tuos, kurie papuošė šią juostą savo įtikinamu pasirodymu ekrane. O ryškiausiais aktoriais filme tampa „Narkotikų prekeivių“ žvaigždė Wagneris Moura, iš „Parkai ir poilsis“ komedijinio serialo žinomas Nickas Offermanas ir Sam Raimio „Žmogaus-voro“ trilogijoje matyta Kirsten Dunst. Be jų taip pat galima pamatyti Jesse Plemonsą, Nelsoną Lee, Jeffersoną White‘ą, Gregą Hillą ir kitus.
Verdiktas
„Pilietinis karas“ – solidus tiek vizualiais sprendimais, tiek siužetine puse veiksmo kupinas distopinio pobūdžio trileris, kuris leidžia pasinerti į galimai netolimos ateities viziją ir tuo pačiu pasibaisėti tam tikromis temomis, kurias galima pritaikyti ir šių dienų aktualijomis. O puikus aktorių kolektyvas, įtampos kupinas siužetas ir ne ką mažiau efektingai atrodančios veiksmo prifarširuotos scenos neleis nuobodžiauti nei vieną akimirką stebint šį naują Alexo Garlando kino reginį.
