Ir štai dabar turime dar vieną bandymą – režisieriaus Richardo Donnero 1976 metais pasirodžiusio ikoniško siaubo filmo „Lemties ženklas“, kuris galiausiai pavirto į frančizę, naują skyrių. Tiksliau, visos šios serijos priešistorę, kurios niekas neprašė, bet ji galiausiai pasiekė kino ekranus dėl režisierės Arkashos Stevenson sugalvotos iniciatyvos reanimuoti šią užmirštą seriją, kaip tai neseniai padarė „Helovino“ ir „Egzorcisto“ kūrėjai.
Kas iš to išėjo? Na, iš karto galiu pasakyti, jog nieko ypatingo, bet filmas, mano nuostabai, visai žiūrimas. Bet apie tai vėliau.
Apie ką mes čia…
Išsiųsta iš gimtosios JAV į Romą, kad ten galėtų labiau suartėti su Dievu, bažnyčiai tarnauti pasiryžusi Margaret Daino, to nenorėdama, pradeda abejoti savo tikėjimu, kuris netrukus privers ją rinktis tarp blogio ir gėrio. O su jos abejonėmis prasideda ir naujas etapas pačiai bažnyčiai, kuri bijo vieno – netrukus į pasaulį ateinančio blogio įsikūnijimo Antichristo.
Kūrinio turinys
Atsižvelgus į tai, jog Holivudo studijos vis bando ir bando gaivinti savo kadaise populiarias siaubo serijos, peršasi išvada, jog nieko naujo jos negali pasiūlyti žanrą mėgstančiam žiūrovui. Bet tai būtų melas, nes kiekvienais metais pasirodo nemažai originalių ir tikrai dėmesio vertų projektų, kuriems ir norisi skirti daugiau laiko, nei žiūrėti tą patį per tą patį. Tad šiuo konkrečiu atveju yra panašiai, nes „Lemties ženklas“, mano nuomone, jau seniai išnaudojo savo potencialą, dėl ko po neblogai užsidirbusio, bet žiūrovus ne itin sužavėjusio 2006 metų perdirbinio, serija buvo uždaryta ir tai buvo išties geras sprendimas. Bet ne, gi reikia dar išmelžti ir taip nustipusią karvę.
Kodėl rašau taip negatyviai? Na, nes labai mėgstu pirmą ir antrą šios serijos dalį ir man yra be galo liūdna, jog ši serija pavirto į kažkokią parodiją, kurios neįmanoma žiūrėti, o ir pati tema nuo 1976 metų buvo taip kruopščiai išnagrinėta kituose filmuose, jog stebėti tą patį per tą patį, tik kitoje formoje, nėra įdomu. Todėl šio naujo filmo nelaukiau, bet nuėjau pasižiūrėti vedamas smalsumo, ar bus taip prastai kaip su 2006 metais pasirodžiusiu perdirbiniu. Na, ir čia šis filmas maloniai nudžiugino, nes jame jautėsi noras įnešti į seriją kažką naujo. Taip, primityviais būdais, bet visgi už gerus norus tikrai galima pagirti filmo režisierę.
Tačiau kartu su šiuo filmu dingsta originalios juostos paslaptingumas, kuris buvo neatsiejamu jos siužetinės linijos koziriu. Bet turime, ką turime. Bent jau pats pasakojimas nelabai nutolsta nuo to, ką mes sužinome iš pateiktų informacijos nuotrupų 1976 metų kūrinyje. Na, ir čia aišku viskas yra sutelkta į tai, kokiu būdu dienos šviesą išvysta Antichristas. Nieko stebinančio, bet dramos tame buvo tikrai nemažai, dėl ko nuobodžiauti peržiūros metu man tikrai nesinorėjo. Bet kaip jau sakiau, ši istorija nebuvo reikalinga norint suvokti pirmojo „Lemties ženklo“ idėją, kuris ir be jos sugeba puikiausiu būdu iškomunikuoti serijos esmę.
Personažai filme blankūs ir kartu standartiniai tokio pobūdžio filmams, todėl ekrane galima pamatyti labiau statistus, nei gerai išdirbtus veikėjus, su kuriais norėtųsi susitapatinti ir jaudintis dėl jų nepavydėtino likimo. Ypač tai liečia pagrindinę juostos veikėją Margaret.
Kas dėl siaubo elementų, tai filme jų yra pakankamai daug, nors beveik visi pateikti taip standartiškai, jog nuspėti, kur slypi koks nors „siaubo šoklys“, galima be jokio vargo. Užtat atmosfera filme išties nebloga, todėl pasijausti nepatogiai kartais irgi galima, kas šiek tiek džiugina atėjus į kiną žiūrėti siaubo žanrui priklausančio projekto.
Na, o bendrai, mano nuomone, filmas išėjo žiūroviškas, bet visiškai nereikalingu serijos papildymu, todėl raginčiau jį pasižiūrėti tik labai jau dideliems žanro ir pačios serijos gerbėjams dėl bendro išprusimo. Nes nieko ypatingo šiame filme tiesiog nėra.
Techninė juostos pusė
Jeigu atmestume siužetą, blankiai atrodančius veikėjus ir nuspėjamus siaubo elementus, filmas visgi turi šiokį tokį privalumą – estetiškai atrodantį ir prie originalo savo stiliumi priartintą vaizdą. Todėl meninis apipavidalinimas ir pats produkcijos dizainas nenuvilia kruopščiai atrodančiais vizualiais sprendimais, o kameros darbas ir vaizdo montažas priverčia jausti net ir kažkiek įtampos dėl sklandžiai perteiktų staigių momentų. Garso takelis irgi pagirtinas, nors ir kartu skambantis kaip standartiniai šių dienų siaubo filmai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba filme nebloga, nors ir neypatinga. O vaidino čia išties geri aktoriai kaip Billas Nighty, Ralphas Inesonas, Sonia Braga ir Charlesas Dance‘as, kurių talentas nebuvo iki galo išnaudotas. Užtat pagrindinio vaidmens atlikėja Nell Tiger Free neturėjo šiame filme jokios charizmos, nors ir bandė išspausti iš savęs nemažai emocijų. Trumpai kalbant – geras kolektyvas, bet ne toks jau patenkinamas rezultatas, kaip to norėjosi.
Verdiktas
„Pirmasis ženklas“ – nereikalingas legendinio 1976 metų siaubo hito pratęsimas, kuris neturi nieko naujo, ką galėtų pasiūlyti serijos gerbėjams, bet su savo kaip standartinio siaubo žanrui priklausančio projekto misija susidoroja tikrai pakenčiamai.
Vizualiai juosta atrodo kokybiškai, o ir neprailgstanti siužetinė linija neleidžia jausti nuobodulio seanso metu, bet va su aktoriais ir pačiu siužetu yra šiek tie bėdų, kurias ir bandoma glaistyti tam tikrais techniniais sprendimais.
