Apie problemas mokykloje prabilusi vienuolikokė Akvilė: jeigu nekalbėsi, niekas nesikeis
„Mokykla. Pati mokykla“, – sako vienuoliktokė iš Radviliškio Akvilė Korsakaitė, paklausta, kas jai kelia didžiausią stresą. Ir čia pat 17-metė priduria, kad ji šiandien mokykloje emociškai jaučiasi tiesiog negyva. Moksleivė apie prastą savo bei savo bendraamžių emocinę savijautą prabilo viešosios kalbos konkurse, kurį laimėjo, ir vėliau interviu LRT RADIJUI. Akvilės pasakojimas susilaukė didžiulio atgarsio – vieni jai pritaria ir dėkoja, kad kelia opias švietimo sistemos bėdas, kiti ją smerkia, sakydami, neva taip kalbėdama mergina žemina mokyklos, kurioje mokosi, vardą. „Jeigu nekalbėsi, niekas nesikeis. Tu turi parodyti, kad situacija tavęs netenkina. Tai nėra normalu. Ir jeigu aš galiu apie tai kalbėti, aš ir kalbėsiu“, – dėsto ji.
Akvilė sako, kad jaunuoliai mokykloje patiria daug streso, bet tai suaugusiesiems nelabai rūpi. „Aš labai norėčiau bent vieną dieną į mokyklą nueiti ir nestresuoti, ir būti laisva, be jokio nerimo. Tiesiog būti ir atlikti savo pareigą mokytis“, – aiškina. Moksleivės manymu, patyčių mastas nemažėja, padėtis nė kiek nesikeičia. Ir čia pat prisimena istoriją, kaip penktoje klasėje anglų kalbos mokytoja jai pasakė: „Nemokėdama anglų kalbos būsi blondinė prie konteinerių“.
„Man tas taip įstrigo, kad aš prisimenu tai iki šiol. Dabar anglų kalba man sekasi. Aš tai mokytojai parodžiau, kad nu gal ir būsiu blondinė, bet ne prie konteinerių“, – pasakoja vienuoliktokė. Akvilės teigimu, ir krūvis mokykloje – per didelis. „Duosiu konkretų pavyzdį. Buvo tarpinių patikrinimų savaitė ir ta savaitė dar buvo pilna kontrolinių darbų. Ir kokio jausmo, kokios būsenos iš mūsų tikisi?“ – sako Akvilė.
Paklausta, kas vis dėlto yra gero mokykloje, mergina atsako: „Turiu nuostabią draugę. Ir kartais pagalvoju, kad jei jos nebūtų, kas tada būtų? Būna ji suserga ir tuomet aš esu viena. Man tai tampa dar didesne kančia. Tai vat. Bandau sugalvoti dar ką nors, bet nieko gero ten nematau“.
„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi.
